Restauruojame duris

Atėjo metas restauruoti senas duris, ir composite fire door manufacturers darbai buvo pradėti. Taip buvo prieš savaitę, o dabar jau turime beveik baigtą restauravimą. Tik pažiūrėkite į nuotraukas – argi ne nuostabiai dabar atrodo mūsų namų durys? Lyg būtų prikeltos kažkokiam naujam gyvenimui. Taip nutinka su naujomis durimis ir su senomis, kurios atrodo kaip naujos – visi jomis žavisi, visi nori užeiti. Bet pirma papasakosiu, kaip mūsų durys atrodė anksčiau, ką mes pakeitėme, ir kokiu rezultatu dabar džiaugiamės. Na, tai tikrai nebuvo kažkokios metal security doors, kurių jau pats niekaip nepasitvarkysi. Tai buvo senos medinės durys, kurias mes dabar privertėme tiesiog spindėti.

Kaip atrodė

Durų atnaujinimasMatėsi, kad po baisiu durų įvaizdžiu kažkur slepiasi ir galimai gražios, naujai atrodančios spindinčios durelės. Mes tikrai norėjome, kad jos vėl būtų naudojamos. Kaip ir antroji lietuvių dailininkų banga maždaug 1930 – aisiais, mes manėme, kad menas turi semtis grožio ir įkvėpimo iš liaudies meno, iš senovinių dalykų. Todėl stengėmės čia išlikti vieningos nuomonės ir tą grožį palaikyti. Čia buvo senos medinės durys, ant kurių pastebėjome tikrai nemažai senovinių motyvų, įvairių drožinių ir panašių dalykų. Nesinorėjo, kad jos keliautų perdirbimui, kad būtų panaudotos kaip kuras, kad iš jų būtų padaryta kažkas tokio, ko tikrai geriau nedaryti.

Taigi, pirmiausiai mes nušveitėme visus dažus, nes jos buvo dažytos. Keliose vietose reikėjo pašpakliuoti. Tam, kad būtų išlyginti nelygumai, duobutės. Kaip žinia, dėl senumo jos kai kur sutrešo, bet tokių vietų buvo nedaug. Taigi, sutvarkius reljefą, ant viršaus dažėme gruntą, o ant jo – dažus. Galiausiai viską nulakavome, išdžiūvus, dar kartą lakavome tam, kad taip užtikrintume ilgaamžiškumą. Visa tai buvo nesunkus darbas, o kadangi dirbome visa šeima, tai pasidarė tik dar lengviau.

Kas gavosi

Apie techninę dalį jau papasakojau – kaip dažėme, nuo ko pradėjome ir panašiai. Taigi, ką gavom, tą jau gavom. Ir dabar noriu pasidalinti. Mes nusprendėme, kad reikia jungti modernumą su senove, tad tuos visus senovinius raižinius papuošėme ne kažkokia klasikine viena spalva, o tikra tapyba. Mūsų juk visa šeima tapytojų. Ir aš su vyru, ir vaikai. Vaikai, aišku, daug ką tiesiog paveldėjo, daug visokių dalykų, galima sakyti, patys išmoko. Tai dar nėra pilnai susiformavęs stilius, bet mums jau dabar yra gražu ir jauku, norisi, kad taip būtų ir ilgiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *