Išgėrę žmonės paprastai kalba tiesą. Tokių žmonių Teatro aikštėje ir “Kurpiuose” liepos 12-15 dienomis buvo pakankamai daug ir jų dalijimosi įspūdžiais šurmulyje vyravo paprasti teisingi žodžiai: “kaip gera, koks nuostabus festivalis, kokia šauni muzika, kaip man visa tai patinka”. Bet viena pora miglotų, besimerkiančių ir gęstančių nuo “tiesos eliksyro” akių, įsistebeilijusi į manąsias, neapdairiai iškošė: “Klaipėda Jazz neturi meninės vertės”. Ak, kaip tvirtai mes esame įsikibę į savo dvasinių vertybių šablonus. Muzika turi pakylėti žmogų, muzikos klausymas yra darbas, gera muzika negali būti prieinama visiems ir gink dieve suderinama su alumi.

Jau po kiekvieno džiazo festivalio tapo įprasta dūsauti ir apgailestauti, kad tikra akustinė svinguojanti improvizacinė muzika, kurią neabejojant dėl terminologijos galima būtų pavadinti džiazu, visiškai apleido mūsų didžiąsias scenas ir metų metus publika vaišinama instrumentine šokių muzika, pagardinta energinga ritmo partija. Klaipėdos Jazz šeštadienį skeptikams teko atmesti puristines pretenzijas, kadangi programa atrodė subalansuota būtent jiems ir tuo pačiu nei kiek nenuvylė didžiosios masės klausytojų, kuriems, atrodytų, nėra svarbu, kiek grynas yra jiems siūlomas džiazas.

Pilies festivalis yra antistudentiškas. Juk tik itin džiazovas mokslų kankinys gali ryžtis kelionei į kitą Lietuvos kraštą birželio pradžioje, t. y. įsibėgėjus egzaminų sesijai. Vienoje kišenėje – konspektai, kitoje – dantų šepetėlis, kuprinėje – grotuvas ir vasariniai marškinėliai atvejui „jeigu bus karšta“; skėtis ir megztinis optimistiškai palikti namuose, ausinėse pulsuoja geras fusionas: važiuojam į Klaipėdą!

Apniukęs ir vėjuotas Vilnius tą rytą siūlė savaitgalį nuobodžiai praleisti namuose, įsikniaubus į vadovėlius, ruošiantis egzaminui. Tad suprantama, kodėl nepavyko atsispirti pagundai ištrūkti į saulėtą Klaipėdą, kur nuvykti vyliojo ne tik jūra, bet ir mažytė miesto šventė, vykstanti kartą per metus – Pilies Džiazo festivalis. Ir iš tiesų, jei dar išvykstant iš Vilniaus šiek tiek abejojau, tai atsidūrus Klaipėdoje užmiršau viską. Tarsi toje pasakoje mergaitei atsidūrus stebuklingajame vasaros sode. Ir tai buvo ne vien saulės išdaigos. Pati Klaipėda užbūrė, kaip tik ji viena sugeba užburti kiekvieną, atsidūrusi jos globoje. O įžengus į besiruošiančią festivaliui Teatro aikštę, supratau, kad savaitgalis iš tiesų bus nepakartojamas.

Norėdama pažiūrėti į festivalį nešališkai, kitokiomis, ne džiazo mylėtojo ar klaipėdiečio akimis, nusprendžiau paklausinėti LRT techninio aptarnavimo darbuotojus, ką jie mano apie šį renginį.

Foto Reportažas iš “Klaipėdos Pilies Džiazo Festivalio 2005″.