Improvizacijos Kristupo klavyruose
Tekstas: Laima SlepkovaitÄ—
Kristupo Vasaros festivalis yra vienas stambiausių muzikinių įvykių sostinÄ—je. Du mÄ—nesius – liepÄ… ir rugpjÅ«tį – Vilniuje skamba muzika, nepaisant visaapimanÄių atostogų, kurių dÄ—ka ima atrodyti, kad tik prekybcentriai ir kavinÄ—s liko atviros beieÅ¡kanÄiam pramogų gyventojui, užsilikusiam mieste. Kristupo klavyrai yra to garsiojo Kristupo festivalio dalis – kuruojami Petro GeniuÅ¡o fortepijoninÄ—s (ir ne tik) muzikos vakarai. BÅ«dama iÅ¡ tų užsilikusių Vilniuje, radau Kristupo klavyruose du koncertus, kurie gal ir teisingai nebuvo pavadinti džiaziniais, bet dalinai numalÅ¡ino improvizacinÄ—s muzikos ilgesį, apÄ—musį po triukÅ¡mingai nudardÄ—jusių KlaipÄ—dos džiazų…
Free Tallinn Trio muzikavimÄ… verta iÅ¡girsti sykį gyvenime, ir galbÅ«t niekada daugiau jo nebepasiklausyti, bet prisiminti visam laikui. Lietuvoje spontaniÅ¡ki dviejų-trijų muzikantų „pokalbiai“ yra ganÄ—tinai populiarÅ«s, bet vis tik kitokie… Free Tallinn Trio naudojasi Å¡iuolaikinÄ—s akademinÄ—s muzikos priemonÄ—mis, nevengdami įvairių aliuzijų, vaidybos elementų, sonorinių efektų ir suteikdami savo fantazijai beveik neribotÄ… laisvÄ™.
Tokiuose koncertuose imi suprasti, kodÄ—l kai kurie muzikantai taip veržiasi į scenÄ… su neprauoÅ¡tais projektais… Kai stebuklas įvyksta (o šį kartÄ… jis, sakykime, įvyko), ir skirtingų asmenybių idÄ—jos susilieja į vientisÄ… ir harmoningÄ… koncepcijÄ…, spontaniÅ¡ko muzikavimo sukeliamas įspÅ«dis gali bÅ«ti labai ryÅ¡kus, net nuostabus, ir, deja, visuomet nepakartojamas.
Anne-Liis Poll (sopranas), Anto Pett (fortepijonas) ir Jaak Sooäär (gitara) nÄ— sykio nerepetavo Å¡io koncerto medžiagos, tiesiog ruoÅ¡Ä—si individualiai, atlikdami improvizacijos pratimus. Kokio pobÅ«džio yra tie pratimai, galÄ—jome sužinoti Anto Pett meistriÅ¡kumo pamokoje, vykusioje prieÅ¡ porÄ… mÄ—nesių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Improvizacijos pratybos klausytojo ausimis – nuobodus ir visai ne meniÅ¡kas procesas, taÄiau „Free Tallinn Trio“ rankose tokio pasiruoÅ¡imo rezultatas suskambo scenoje žavingai, ryÅ¡kiai, labai emocionaliai ir patraukliai.
Koncertas įvyko tarsi mažytis spektaklis, kuriame kiekviena iÅ¡ apytikriai aÅ¡tuoniasdeÅ¡imties minuÄių buvo pripildyta intensyvaus kitimo, bendravimo ir ryÅ¡kių minÄių. Pagrindiniu „idÄ—jų generatoriumi“ tapo vokalistÄ— Anne-Liis Poll, sužavÄ—jusi iÅ¡lavinto soprano atspalvių įvairove ir fantazija, retai bÅ«dinga improvizuojanÄioms moterims. Anto Pett ir Jaak Sooäär vienu metu kÅ«rÄ— akompanimentÄ… ir skykiu bandÄ— užbaigti kiekvienÄ… savo mintį iki galo. Kartais laiku neįspÄ—dami dainininkÄ—s intencijų, jie sukurdavo keistus nuotaikų kontrapunktus, kurie, kad ir kaip bÅ«tų keista, nesusiveldavo į neatsakingÄ… kakofonijÄ…. Niekada kiek kitaip nuspalvinta partnerio mintis neužgoždavo pagrindinÄ—s emocijos, muzikinių minÄių seka iÅ¡likdavo skaidri, aiÅ¡ki ir įtaigi.
Muzika yra procesas… Ji iÅ¡dÄ—styta laike, ir gyva tik jos atlikimo akimirkÄ…. Ir jos procesualumas kaip niekada stipriai jauÄiamas spontaniÅ¡kos kÅ«rybos metu. UžraÅ¡ius „Free Tallinn Trio“ muzikÄ… natomis, gautume nelygios vertÄ—s medžiagÄ…, kuriÄ… kažin ar kas rizikuotų atlikti dar sykį. Bet gimusi Äia ir dabar, jų muzika gniaužė kvapÄ… niekad neiÅ¡nykstanÄio nelauktumo įspÅ«džio dÄ—ka.
Ar pasikartotų Å¡is jausmas, iÅ¡girdus tÄ… patį kolektyvÄ… antrÄ… kartÄ…? Tikriausiai, ne. Ir tikriausiai, girdÄ—dama nemažai koncertų, kuriamų pilnai Äia pat scenoje, nustoju jais žavÄ—tis todÄ—l, kad kiekvienas ansamblis ir atlikÄ—jas negali nuolatos kurti vien naujÄ… medžiagÄ…, negrįžtant prie žodyno, sukaupto pratybomis… Bet Å¡ios aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt minuÄių – tai minutÄ—s, kokių dar niekada negirdÄ—jau, ir niekada neiÅ¡girsiu, ir kurias buvo verta iÅ¡girsti.
Vladimiras ÄŒekasinas + Petras GeniuÅ¡as = Diversijos… Kuomet scenoje susitinka du garsÅ«s ir publikos mylimi žmonÄ—s, anÅ¡lagas neiÅ¡vengiamas. Å v. Kotrynos bažnyÄioje, ko gero, tokio klausytojų antplÅ«džio dar nÄ—ra buvÄ™… Norintieji iÅ¡girsti „Diversijas“ tiesiogine žodžio prasme netilpo į salÄ™. Visos sÄ—dimos vietos buvo užimtos, asla – užpildyta plastmasinÄ—mis sulankstomomis kÄ—dutÄ—mis (nuostabu, kad jų atsirado), balkone taip pat buvo gana ankÅ¡ta, o aÅ¡ sÄ—kmingo pasiklydimo dÄ—ka atsidÅ«riau kažkur Å¡one virÅ¡ scenos, kur abu „diversantai“ matÄ—si kaip ant delno, ir jei tik turÄ—Äiau žiÅ«ronus, galÄ—Äiau net sekti natas…
Pärto, Å ostakoviÄiaus, Rameau ir Bartoko kÅ«rinių iÅ¡traukas maestro GeniuÅ¡as traktavo visai kaip urtekstÄ…, kreipdamas tiek mažai dÄ—mesio į originalias kompozitorių tempų, dinamikos ir artikuliacijos nuorodas, kad citatas, virtusias karkasu pirmosios koncerto dalies programai, bÅ«tų gal net sunku pavadinti citatomis. Pianistas skambino beveik iÅ¡ natų, ÄŒekasinas improvizavo, susiÅ¡aukdmas su komponuotos medžiagos linijomis, ir laikas nuo laiko iÅ¡provokuodamas paÅ¡nekovÄ… spontatiÅ¡kos kÅ«rybos žygdarbiams. Dueto muzika, skirtingai negu keliomis dienomis anksÄiau koncertavusio estų trio, atrodÄ— tvirtai įsprausta į griežtÄ… aleatorinį rÄ—mÄ…, taÄiau nestokojo originalumo, kontrastų ir drÄ…sių vingių.
Klausantis Å¡io neįprasto eksperimento nepaliko įspÅ«dis, kad du pripažinti meistrai, visÄ… gyvenimÄ… paskyrÄ™ puoselÄ—jimui ir kÅ«rimui, susitiko vienÄ… vakarÄ…, kad sugriautų. Jie sugriovÄ— duetinio koncerto stereotipÄ…, daugumos klausytojų lÅ«kesÄius ir tuos kelis kÅ«rinius, kuriuos pasirinko vakaro aukomis. Buvo įdomu. TruputÄ—lį nerimtas, žavus, kontrastingas ir kiek chaotiÅ¡kas pamuzikavimas. Matyt, muzikantai sÄ…moningai siekÄ— keistumo, destruktyvumo (na taip, gi neveltui programa pavadinta diversijomis), ir pateikÄ— tai lyg sunkiai suvirÅ¡kinamÄ…, rafinuotÄ…, hyper intelektualų pokÅ¡tÄ….
Ä® antrÄ…jÄ… koncerto dalį sugrįžo dauguma, taÄiau ne visi. (Džiazo saksofonininkai mÅ«sų Å¡alyje yra klausytojų baidymo rekordininkai… Tai jau dÄ—sninga.) O antroje dalyje mÅ«sų laukÄ— malonus siurprizas: mažytis „Kovo picos“ kÄ…snelis.
Performanas, tiksliau, jo fragmentas šį kartÄ… skambÄ—jo nepalyginami skurdžiau negu Å¡ių metų BirÅ¡tono džiazo festivalyje. Petro GeniuÅ¡o skambinimas ir retai tokiais kiekiais bepasigirstantys pastaruoju metu ÄŒekasino saksofono viražai labai puoÅ¡Ä— muzikinÄ™ medžiagÄ… – ji tapo skaidri, akustiÅ¡ka, jaukesnÄ— ir kameriÅ¡kesnÄ—… TaÄiau iÅ¡ performanso mažai kas beliko. MilžiniÅ¡ki nuotaikų kontrastai niveliavosi: penkių žmonių buvo negana, norint sukurti didelÄ™ įtampa, visko buvo per mažai ir, jautÄ—si, kad nuja versija buvo „suklijuota“ skubomis.
Greta milžinų scenoje buvo tik viena Å¡okÄ—ja, viena smuikininkÄ— ir viena vokalistÄ— – Brigita BublytÄ—. Brigita jauÄiasi maestro ÄŒekasino projektuose kaip žuvis vandeny, taÄiau šį kartÄ… jos deklamavimas atrodÄ— pernelyg lyriÅ¡kas, dainavimas skendo akustikos duobÄ—se… Å okÄ—ja buvo įtikinama, o smuikininkÄ—s skleidžiamų garsų beveik nesigirdÄ—jo (ir tai – gerai, kadangi „partija“ nebuvo perkrauta prasmių, atliko tik spalvinÄ™ funkcijÄ…). O vis dÄ—lto bendras įspÅ«dis buvo geras – net ir tokiomis sÄ…lygomis ÄŒekasino projektas nesugriuvo ir iÅ¡laikÄ— tam tikrÄ… energinį krÅ«vį.
Ek, jeigu „Kovo pica“ bÅ«tų atlikta kada pilna sudÄ—timi drauge su Petru GeniuÅ¡u… BÅ«tų labai gražu… TaÄiau ir šį kartÄ… to gražumo užteko tam, kad perfomansas sukeltų ovacijas, kuriuos be sąžinÄ—s graužaties galima pavadinti audringomis, ir Kristupo festivalio publika (paÅ¡ykÅ¡tÄ—jusi emocijų ne viename koncerte) iÅ¡praÅ¡ytų poros bisų. Bisai praskriejo skaniai, ir po ilgoko koncerto liko įspÅ«dis „norÄ—tusi dar“.
