Šiandien tai trijulė, maišanti skersai išilgai visą pasaulį ir glostanti ne vieno išlavintą muzikinį skonį turinčio klausytojo ausį. Das Kapital – tai free džiazas, cool džiazas, avangardas, kompozicinė muzika, improvizacinė muzika, kokia tik nori muzika, nes šios grupės nariai mąsto ir groja laisvai, profesionaliai, išradingai, kūrybingai ir su pašėlusiu azartu. Kiekvienai Hanns Eisler dainai jie randa vis kitą raktą, taigi kiekviena daina – tai atskiras pasaulis, į kurį įeini ir klausaisi žaismingos bossa novos, šviesios, skaidrios lopšinės, energetinio roko užtaiso. Pažįstami stiliai ir žanrai, tačiau galime būti tikri, jog tokios muzikos dar nesame girdėję. Juk tai Das Kapital bossa nova, Das Kapital lopšinė, Das Kapital rokas. Kaip galėjo atsitikti, jog tokie muzikantai apsilankė Lietuvoje? Pasirodo, šis keistas magiškas kraštas traukia magiškus žmones.

Pirmą kartą sutikau Das Kapital būgnininką Edward Perraud 2011 metų kovo 31d.: Mažajame teatre Frankofonijos uždarymo proga Trio Chaud – šiltas trio – atliko vieną nuostabiausių koncertų, kokiuose man teko būti. Po pusės metų, spalio 14 d., Edward Perraud atvežė kitą trio – Das Kapital – ir pagrojo Vilnius Jazz festivalyje. Tai buvo sudėtinis projektas, mat visi stebėjome videomenininkės Aurelijos Maknytės vaizdo medžiagą, o Das Kapital tiesiog iš oro kūrė muziką nebyliam filmui. Jie visiškai nerepetavo, nesiruošė šiam projektui. Po pasirodymo net patys buvo nustebę. Sėdėjau pirmoje eilėje ir kiekvieną akimirką jaučiau – tai aukščiausio lygio free džiazo koncertas.
Rusų dramos teatras savo paslaptingai painiose erdvėse glaudžia įvairaus likimo žmones.

Nepamainomas jausmas sėdėti drauge su džiazo muzikantais grimerinėje, kurioje galbūt vakar koks nors aktorius žiūrėjo į save veidrodyje, kaitė arbatą, murmėjo žodžius, rausvino skruostą, paišė antakį. Das Kapital groja Hanns Eislerį, kuris buvo Bertoldo Brechto draugas. Prisimenu kitus talentingus menininkus, kažkiek panašaus, sudėtingo ir skaudaus likimo draugus Aleksandr
Vvedenskij ir Daniil Kharms. Das Kapital komanda, ypač gerai jaučiantys vienas kitą scenoje, iš tikrųjų yra skirtingi. Daniel Erdman po koncerto atrodė paniuręs, gal pavargęs. Iš tikrųjų jis buvo susikaupęs, nenorėjo išbarstyti energijos, nes tos pačios nakties ankstų rytą jam reikėjo skristi į Paryžių ir koncertuoti su kažkokiais labai gerais muzikantais. Visgi Daniel įsijungė į pokalbį ir pajuokavo (jam taip atrodė), jog kol neturi vaikų, nežinai, ką reiškia turėti vaikų. Ir gali būti, jog nori turėti vaikų, kol jų neturi. Hasse pademonstravo, kaip verkia vaikas. Edward gėrė vyną ir tarsi su nuoskauda pasakojo, jog kai kurie džiazo muzikantai yra be galo aikštingi ir atsiunčia neįtikėtinų sąlygų užsakovams, pavyzdžiui, oras aplink kontrabosistą Charlie Haden koncerto metu turi būti sušildytas iki tam tikro aukščio laipsnių (dabar jau nebepamenu kiek), o jeigu jo paimti atvažiuotų ne su baltu, o su juodu limuzinu, tai jis koncerte apskritai turbūt net negrotų. Tuo tarpu Hasse buvo
nusiteikęs džiugiai, jo akys žybsėjo, jis šypsojosi ir juokavo. Aišku, buvo nelabai gražu, jog kur buvęs kur nebuvęs jis vis nueidavo paklausyti muzikantų, grojusių antroje koncerto dalyje (Martin Lubenov Jazzta Prasta – red. past.), o grįžęs smarkiai juos kritikuodavo, esą jie groja siaubingai blogai, žmonės, na ką jūs darot, kaip gi galima taip groti!

Hasse Poulsen man panašus į prieštaringą asmenybę. Jis pilnas linksmybės, linksminasi tiek scenoje, tiek už jos. Čia pat gali susinervuoti dėl to, kad kažkas groja neprofesionaliai. Hasse atrodo stiprus, bet kartu yra jautrus ir pažeidžiamas. Jo gyvenimo patirtis didelė ir nekasdieniška. Motina – anglė, tėvas – danas, jis gimė Kenijoje, studijavo JAV, dabar gyvena Paryžiuje su žmona ir vaikais, puikiai valdo visas šias kalbas. „Kas aš esu?“ – klausia Hasse. Kol mes bandome rasti atsakymus į klausimus apie būtį ir gyvenimo prasmę, grokime ir džiaukimės, kad galime groti, bendrauti, keliauti. Tą vakarą su Hasse ir Edward užeiname į vieną airišką pub‘ą, kur per žmonių šurmulį vos girdime vienas kitą. Patenkame ten atsitiktinai. Hasse, šitas pasaulio gyventojas, koncertuojantis daugybėje šalių ir miestų, šitas keistas didelis vyras išmintingomis akimis, grojantis išimtinai tik akustine gitara, pasijaučia šitoj skylėj savas. Edward, besidžiaugiantis savimi, kompanija ir žaviu vakaru, jaučiasi gerai iš esmės. O aš jaučiausi, tarsi būčiau sutikus du gerus bičiulius – šilta ir paprasta buvo su jais bendrauti.

Kitas rytas išaušta toks saulėtas, toks pasakiškas ir šventas, jog man vaidenasi, kad tai tikrų tikriausias sekmadienio rytas. Vaikštinėjamės po Vilnių. Džiazo muzikantai lieka pakerėti šio miesto grožio. „Paryžiuje tu nesurastum ramios vietos“, jie sako man, einant palei Vilnelę. „Ir kiek čia daug gamtos pačiam miesto centre, Paryžiuje tiek nėra“, – vis negali atsistebėti. Vienintelis dalykas, nemaloniai nustebinęs Hasse – dideliu greičiu varančios mašinos senamiestyje. „Kur tu leki, na kur tu leki?! Aha, jis nori pademonstruoti savo jėgą!”. Paryžiuje mašina sustotų ir mandagiai praleistų pėsčiąjį – žmogus ten yra didžiai gerbiamas. Edward džiaugiasi kaip vaikas ir fotografuoja nesustodamas. Jis žaidžia: „Žiūrėk, ant sienos nupiešti du žmogiukai, pro tą sieną ką tik praėjo porelė, aš visa tai nufotografavau, ak, kaip man tai patinka!“. Paklausiau, ką jis paskui veiks su tom nuotraukom. Pasirodo, Edward Perraud yra daugialypė asmenybė. Jis ne tik groja būgnais, gitara ir pianinu, koncertuoja svečiose šalyse su įvairiausiais kolektyvais, kuria muziką bei leidžia CD su savo įrašų leidybine firma. Edward Perraud taip pat rengia savo fotografijų parodas!
Neseniai įvyko jo paroda, kurioje figūruoja moterų genitalijos. “Edward, kodėl Tu fotografuoji moterų genitalijas? Kodėl būtent tokia yra Tavo parodos tema?”, paklausiau. Edward atsakė: “Man įdomu tai, iš kur aš pats atsiradau”.

Edward ne tik ieško sutapimų ir juos fiksuoja. Jis, kaip tikras šiuolaikinis žmogus, turi pilnas kišenes žaislų, puikių technikos išradimų, kuriuos meistriškai naudoja profesiniams tikslams įgyvendinti. Ant Trijų Kryžių kalno gidas kažką porino lenkų grupei apie Lietuvą. Edward tuoj pat išsitraukė savo Record aparatėlį ir įrašė gido kalbą. Grįžus namo galima išsirinkti geras frazes ir
koncerto metu miksuoti su kompiuteriu. Vienu momentu Das Kapital pademonstravo šį savo pomėgį ir per koncertą Vilnius Jazz festivalyje. Kiekvienas daiktas ar reiškinys šiems muzikantams gali tapti garso šaltiniu, kurį galima panaudoti improvizuojant ar kuriant. Apie tai jie kalbėjo ir konferencijoje Nacionalinėje dailės galerijoje spalio mėnesį.

Užėjome į Mykolo bažnyčios kiemą. Visada žinojau – šis kiemas ypatingas. Ilgai netruko tai suvokti ir Edward. Jis tuoj pat pastebėjo du varpus, vieną didesnį, kitą mažesnį, staigiai išsitraukė iš kišenės kažkokį daiktą, tinkamą sumušti į varpą, ir be galo kokybiškai įsirašė varpo skambesį. „Panaudosiu tai savo koncertuose“, – užtikrintai pasakė žavusis prancūzų būgnininkas.

Kaip gerai, galvoju, kad šiam pasauly yra žmonių, neabejingų gamtos grožiui, atidžių miesto detalėms, žmonių, kuriuos jaudina garsas, ir tuomet jie negali atsispirti troškimui patys kurti garsą.

„Šis miestas nuostabus, mes turime čia sugrįžti“, – sako Edward pakylėtai, – „reikės apie tai pasakyti mūsų vadybininkui“. O kaip prancūziškai „miestas“? Ville, kaip Vilnius. Tą rytą mūsų mintys ir planai nusidriekia toli į ateitį, į balandžio mėnesį, o iki tol juk reikia dar daug nuveikti, daug darbų nudirbti, daug garsų sugroti. Tačiau laikas bėga greitai, o liūdėti dėl to turbūt visai neverta. Kaip gerai, galvoju, jog mūsų planai ir svajonės pildysis štai jau po kelių valandų, kai Das Kapital koncertinį turą po Šiaurės ir Baltijos šalis vainikuos koncertas Lietuvoje, Vilniaus Mažajame teatre balandžio 26 dieną. Kaip gerai, galvoju, kad draugauja žmonės, draugauja miestai Vilnius ir Paryžius.

Žymos: Daniel Erdmann, Das Kapital, Edward Perraud, Hanns Eisler, Hasse Poulsen, Vilnius jazz