Kur aš sustojau?.. Aha, taip, ties Čiurlioniu… Pirmąjį Lietuvos genijų pagerbė ne tik Dainius Pulauskas, bet ir Liudas Mockūnas, kurio trio “NuClear” su elektroninės muzikos menininku Jacobu Riisu tapo… ryškiausia “Vilnius Jazz 2010″ akimirka?

Nepasakyčiau, kad Liudas Mockūnas, Dmitrij Golovanov ir Marijus Aleksa darytų kažką smarkiai kitaip negu visada. Taip pat nepavyktų suversti visų nuopelnų dėl išskirtinio meninio rezultato Jacobui Riisui – jis įmontavo įdomių sonorinių atradimų, tačiau jie nebuvo lemtingi. Tiesiog projekto nariams tą vakarą tikrai gerai, neapsakomai gerai grojosi. Išskyrus vieno M. K. Čiurlionio kūrinio aranžuotę, visos kompozicijos buvo jau girdėtos – kelios iš “Sagos” repertuaro, Dimos Golovanovo “How to Make Money That Easy Way” …  Groti nenaujas kompozicijas džiaze yra, turbūt, dar svarbiau negu išradinėti dviračius. Pažįstami, patikrinti ir, svarbiausia, užtektinai erdvūs ir pasiduodantys transformacijoms kūriniai yra patogi erdvė laisvam dialogui: puikiai žinomas tekstas garantuoja darną, o suvokimas, kad pati medžiaga publikai nebėra nauja, teikia postūmį kurti gyvą, jaudinančią interpretaciją.

Tam, kad po “soliako” užtikrintai nuvilnytų aplodismentų banga, tereikia laipsinško natų skaičiaus per sekundę auginimo, atkaklaus crescendo, aiškios solo pabaigos ir nedidelio atokvėpio po jo, skirto publikos padėkai. “NuClear” nenaudojo šios formulės visiškai, todėl nesijautė  to nuspėjamo dinaminio banguotumo, kuris būdingas daugeliui improvizacinių solo sekomis grindžiamų džiazinių interpretacijų, ir apskritai šiame pasirodyme trio neleido net pagalvoti apie kokio nors grubaus šablono tikimybę…

Nedažnai nutinka taip, kad nacionalinis projektas tarptautiniame festivalyje nustelbtų visus importinius. Tačiau būtent taip ir buvo šį kartą, ir anaiptol ne todėl, kad užsienio kolektyvai būtų buvę blankūs. Susitaikykime su realybe: “NuClear” yra  tarptautinio lygio projektas. Linkiu sėkmės jį eksportuojant, gerais dalykais privalu dalintis.

Sylvaino Kassapo trio teko misija nuraminti klausos receptorius po intensyvaus “NuClear” vibracijų srauto… Manau, sukeitus “NuClear” ir Sylvaino Kassapo trio pasirodymus vietomis, pastarojo kolektyvo būtų buvę lengviau klausytis – juk esame pripratę prie programų išdėstymo nuo subtilesnės muzikos link energingos. Šį kartą buvo atvirkščiai – antrajame koncerte panirome į tylią oazę, kurioje greta gaivių ir sultingų improvizacijų augo ir pakirmijusios…  Bent vienoje kompozicijoje trio lyderis padarė teksto klaidų (nepavyko įstojimas, pritrūko aiškesnės artikuliacijos itin greituose pasažuose). Labai sunku paaiškinti, kodėl pasitaikė toks grubus netikslumas, kadangi muzikantų profesionalumas nekelia abejonių, ir taip pat nepanašu, jog jie galėtų pristigti atsakingumo ir atsinešti į tarptautinio festivalio sceną neapgrotų kūrinių. Nuotaikos, įtaigos atžvilgiu koncertas buvo taip pat nelygus: protarpiais jie užburdavo, protarpiais – klausymas pareikalaudavo rimtų pastangų. Tačiau paklausta po koncerto “kaip tau?”, aš atsakydavau “gerai”, kadangi vis tik asmenybės charizma, stiliaus, braižo savitumas yra įsimintinesni ir patvaresni dalykai negu vieno vakaro (ne)pasisekimas. Noro išgirsti prancūzų muzikus dar sykį nepraradau.

Pristatinėtas kaip garbingiausias festivalio svečias Jamesas “Blood” Ulmeris taip pat nepaliko vienprasmiško,  neabejotino įspūdžio. Su šiokia tokia nuostaba skaičiau entuziastingas panegirikas, kuriose kažkodėl buvo vis kabinamasi į Muneer B. Fennello violončelę kaip išskirtinį negirdėtą džiaze stebuklą (nors, tiesą paskius, ir violončelių džiaze ne taip jau mažai, ir Fennello rankose ji suvaidino tik kontraboso pakaitalo vaidmenį) ir karštai aprašinėjama “nevaržoma energija”, kurios pajautimas, žinoma, yra subjektyvus dalykas, bet žinantiems J. Ulmerio praeities žygdarbius tokie žodžiai atrodo lyg švelnus blefas arba užsispyrimo visur įžvelgti tik pozityvą išdava. Išvydusi Astos Andrikonytės ir Algirdo Klovos apgailestavimus dėl nepateisintų lūkesčių – taip pat nepajutau solidarumo. Prisipažinsiu, jog ir nelaukiau kokios nors orgazminės apoteozės ir iš koncerto išėjau, nors ir nepriblokšta, bet sužavėta daugelio dalykų.

Greta pakankamai vingrių instrumentinių kompozicijų skambėjo elementarūs bliuzai, greta labai senos, tokiais ar anokiais metais sukurtos muzikos – tą pačią dieną gimęs maršas, inspiruotas pokalbio su žurnalistais prieš koncertą. Tas laiko tęstinumas ir vienoda pagarba paprastiems bei sudėtingiems dalykams skleidėsi jo muzikavime su nereikalaujančiu euforingo atliepio paprastumu. Jis įžengė į “Vilnius Jazz” sceną, turbūt, taip pat, kaip žengia į kokį nors mažą, skendintį prieblandoje ir apkabinėtą juodai baltomis nuotraukomis, klubą. Kasdieniškas, kamerinis, mažas koncertas. Ir, turint omeny tai, kad JAV žvaigždės išties dažnai pagroja Europoje nekviestionuojamai tobulai ir hyper-užvedančiai, vargu ar turime smarkiai apgailestauti, kad pirmą ir galbūt paskutinį kartą gyvenime išgirdome Jamesą “Blood” Ulmerį ne ant bangos piko, o tiesiog atėjusį šiltai pamuzikuoti.

Jamesui “Blood” Ulmeriui tiesiog nebėra gyvybiškai svarbu užvaldyti ir priblokšti publiką kiekvienu savo pasirodymu, ko negalima pasakyti apie “Vilnius Jazz Young Power” dalyvius. Jie žengė į sceną su labai aiškiom ambicijom – nugalėti, ir šiemet bemaž pirmą kartą per visą laiką, kol rengiamas šis konkursas, nugalėtojas nebuvo akivaizdus. Jonas Butvydas ir  Manvydas Pratkelis, žinoma, nusipelnė laurų: įdomi kompozicija, puikus tarpusavio kontaktas yra labai didelės dorybės, kurios turi būti aukštai įvertintos. Bet mano ausimis, Silvija Pankūnaitė su grupe “Vilkšu pa muguru” turi  dar daugiau įvertintinų dorybių, kurių didžiausia laikyčiau dainininkės muzikinį intelektualumą ir džiazinę jauseną, artikuliaciją, kurie yra labai retas reiškinys tarp Lietuvos džiazo vokalisčių. Simona Smirnova, dalyvavusi su projektu “Bon Ton”, dainuoja nei kiek ne prasčiau, bet kitaip – jai yra svarbi ekspresija, veiksmas ir visai nebūtinai visa tai turi vykti džiazo pavidalu. Ir, nors konkursui paruoštas kūrinys dėl priklausomybės džiazo žanrui jokių abejonių nekėlė, nedrįsčiau spėlioti, kokia ateityje bus Simonos saviraiška. Akivaizdu, kad be scenos ji gyventi negali, tačiau jokiame krištoliniame rutulyje nematyti, kokiais kūrybiniais proveržiais gali išsiveržti jos tempermentas. Dar viena grupė-finalistė “Yo-Yo Mo-Mo-Mo”, atlikusi Simono Šipavičiaus kompoziciją, buvo mano beveik neišgirsta (koncertas prasidėjo ankstyvą džiazinį rytą – 15 val.), tačiau girdėtas fragmentas paliko originalaus, brandaus ir meistriško muzikavimo įspūdį.

Pasibaigus konkursui, galima nuoširdžiai pasidžiaugti jo augimu, puikėjančiu dalyvių kontingentu, ir paapgailestauti, kad “Vilnius Jazz” festivalyje finalininkams skirta garbė – tokia nedidelė: dieniniai koncertai niekuomet nebūna anšlaginiai. Balsuoju už finalistų pasirodymo perkėlimą į kokio nors vakarinio koncerto pirmąją dalį!

Konkurso finalistų pasirodymą vainikavo “Baisios stygos”, kurių projekto instrumentinė versija šių eilučių autorei imponuoja dar labiau negu pagardintoji vokalu, kurią ji girdėjo “Opus 3″ terasoje vasarą. Tiesa, ir tuomet, ir dabar, norėjau gražesnio D. Brubecko “Rondo a la turk” temos atlikimo – na, tikslesnio ir galbūt, kiek mažiau forsuoto, o visa kita jų programoje mano subjektyvioms ausims skamba ir dailiai, ir įtikinamai, ir pakankamai “baisiai”, kad pateisintų išradingą pavadinimą.

Festivalis leidosi į pabaigą, vakaras turėjo pavirsti dar viena  dėsninga kulminacija. “ACCOsax Freeminded” - elegantiškos sudėties trio iš akordeonininko Raimondo Sviackevičiaus, saksofonininko Jano Maksimovičiaus ir būgnininko Arkadijaus Gotesmano – žadino smalsumą: vis tik klasikos atlikėjai, koks yra R. Sviackevičius, ne itin dažni svečiai džiazo festivaliuose, ir visuomet džiazo žemės čiabuviai azartiškai stebi tokias sąjungas, spėliodami, sulips ar nesulips. Šį kartą “sulipo”.  Pasirinkta abstrakti muzikinė kalba neleido akordeonui demaskuoti savo nedžiaziškumo, visi trys instrumentai išsiskirstė į aiškias funkcines nišas, ir tai pasiteisino. Trio keliavo ilgomis, didelio dinaminio augimo ir kantrių atosliūgių trajektorijomis, išlaikydamas sveiką, kerinčią įtampą. Tiktai, nuslūgus pirmajai milžiniškai bangai, staiga praradau formos jausmą, pasijutau nesaugiai ir… deja, kaip toliau “ACCOsax Freeminded” sustatė savo muzikinių fantazijų luitus, aš nebegirdėjau – turėjau išvykti iš salės dėl subjektyvių priežasčių. Ir žinoma, beveik praleidau “Brink Man Ship” koncertą, kas yra apmaudu, nes 2004-aisiais “Kaunas Jazz” aš jų taip pat nesiklausiau. Spėjau į bisą – tam, kad įsitikinčiau, jog gyvai jų muzika atrodo gerokai mažiau elektrifikuota negu įrašuose ir pasižymi tikrai puikiu, nesuvaidintu draivu.

Festivalio pabaiga – portugalų pianisto Filipe`o Raposo rečitalis. Grakšti plaštakų plastika išduoda jį uoliai studijavus klasiką, pagražinimų ir arpeggio figūros – žavėjimąsi ispanų fortepijonine literatūra. Disciplinuotas garso ir formos valdymas anaiptol nenustelbė stipraus emocinio prado – visi varpeliai, glūdintys saldžiabalsiame “Fazioli” buvo prižadinti tam, kad jaudintų. Ir, kokia bebūtų švelni ir užburianti portugališkoji melancholija, įsimintiniausia akimirka pavirto bisai, pagrįsti meiliomis lietuvių liaudies melodijomis.

Koks jis buvo – tas 23-asis “Vilnius Jazz”? Gražus, teisingas, pilnai įvykęs bei pavykęs: visi atskrido, visi išskrido, per jam session buvo grojama, per koncertus – klausoma ir sėdima iki galo, muzika nuolat teikė estetinį malonumą ir nė akimirkos – susierzinimą. Nebuvo nieko nesklandaus. Bet naujų “amerikų”, pozityvių sukrėtimų, atradimų, perversmų, įstūmimų į didelius apmąstymus – taip pat nebuvo. “Vilnius Jazz” išsipildė, bet nepranoko savęs šį kartą. Bet išsipildyti dvidešimt tris kartus iš eilės tokiu būdu, kaip tai daro “Vilnius Jazz”, yra labai daug.

Žymos: Arkadijus Gotesmanas, Baisios stygos, Bon Ton, Brink Man Ship, Dauleou, Dmitrij Golovanov, Filipe Raposo, Jacob Riis, James Blood Ulmer, Jan Maksimovič, Jonas Butvydas, Liudas Mockūnas, Manvydas Pratkelis, Marijus Aleksa, NuClear, Paulius Volkovas, Raimondas Sviackevičius, Silvija Pankūnaitė, Simona Smirnova, Simonas Šipavičius, Sylvain Kassap, Tadas Dešukas, Vilkšu pa muguru, Vilnius jazz, Vytis Nivinskas, Vytis Vainilaitis, Yo-Yo Mo-Mo-Mo, Young Power