Liepos 23 d., būdamas 65 metų, nuo ligos mirė Willemas Breukeris – olandų saksofonininkas, kompozitorius ir ilgaamžio džiazo ansamblio – Willem Breuker Kollektief – vadovas.

Tai yra tas pats žmogus, kuris prieš penkerius metus Vilniaus džiazo festivalyje įrodinėjo, kad humoras yra labai rimtas dalykas: į beprotiškai smagius, archainių marširuojančių orkestrėlių ir ankstyvų dikselendų dvasia svinguojančius garsų pluoštus jis implantuodavo klasikinių partitūrų ištraukas, cirko skambesius ir džiazinių standartų citatas, ir visas jo “undecimetas” (11 asmenų ansamblis), įsijautęs į komišką muzikos teatrą, kūrė nuostabiai skoningą, virtuozišką, modernų muzikos anekdotą… Willemas Breukeris su šiuo kolektyvu juokavo trisdešimt penkerius metus. Ar gali koks nors pokštas gyvuoti ir likti juokingas tokį ilgą laiką? O Willemo Breukerio pajuokavimas gyvavo, nes jis buvo ne tik juoko, bet ir muzikos meistras. Kiekvienas jo pokštas buvo tobulas muzikiniu atžvilgiu, o kiekvienas muzikos garsas – persmelktas išraiškingos ironijos.

Viskas jo muzikoje kratosi ir lūžinėja ne taip, kaip to tikiesi, bet ir jo gyvenimas – keista ir netaisyklinga kreivė, išsidėsčiusi visiškai kitaip negu daugelio kolegų. Jeigu Likimas, improvizuodamas duetu su Willemo Breukerio valia, nebūtų pasiūlęs radikalių moduliacijų, dabar gedėtume pianisto, turinčio muzikos mokyklos diplomą, konkursų laureato… Tačiau jis netapo pianistas, nes po Antrojo pasaulinio karo pianinas Olandijoje buvo per didelė prabanga, tad Breukeris ėmė groti klarnetu. Muzikos mokyklos jis ne tik nebaigė, bet net nepradėjo, nes per stojamąjį egzaminą komisiją nutarė, kad jis neturi talento… Konkursuose jis dalyvaudavo, bet jo pasirodymas scenoje neišvengiamai sukeldavo skandalą, kadangi jis visuomet grodavo kažką radikaliai kitokio negu kiti…

Taigi, jis liko savamokslis ir stiebėsi link muzikos tiesiog intuityviai – ji buvo reikalinga jam, ir js jautėsi esąs reikalingas jai. Nedaug žmonių iš pradžių galėjo suprasti, ką jis daro ir kodėl. Jo fenomenalus gebėjimas skaityti iš lapo kėlė pasitikėjimą jo meistriškumu, o kreivoka ankstyva kūryba – atbaidė ir šiurpino. Galiausiai, jis atrado bendraminčių – tai buvo Misha Mengelbergas ir  Hanas Benninkas, su kuriais jis išradinėjo europietiškąjį džiazą, su projektu “Instant Composers Pool”, vėliau jam kompaniją sudarė kiti du žymūs muzikos “chuliganai” Albertas Mangelsdorffas ir Peteris Brotzmannas, su kuriais jie iškretė daug gerų dalykų. Jiems nebuvo lengva kartu, nes, pavyzdžiui, Brotzmanas niekada negrojo iš natų, ir Breukeris jam niekaip negalėtų įpiršti idėją groti komponuotą muziką, tačiau nuo jų trijų susitikimo Willemas Breukeris ėmė laikyti save tikru muzikantu. Kartu jie įkūrė  “Globe Unity Orchestra”, bet, persisotinęs tokio pobūdžio kūrybos ir supratęs, kad niekas ten neturi nei ūpo, nei galimybių groti jo sukurtą muziką, pasitraukė. O su savo paties suburtu Willem Breuker Kollektief – jis iš tiesų atrado save ir pagaliau ėmė daryti tai, ko iš tiesų troško.

Su tuo vienuolikos asmenų orkestrėliu jis pateikė pasauliui unikalią koncertų-spektaklių koncepciją, kurdamas labai patrauklius ir juokingus, bet anaiptol ne paviršutiniškus opusus, kurie kuo puikiausiai “atlaiko” klausymąsi iš įrašų, nors juose nesimato teatrališkų atlikimo elementų. Greta kūrybinės veiklos, Willemas Breukeris užsiimdavo ir organizaciniais dalykais: jis įsteigę įrašų leidyklą “BVHaast”, natų leidyklą “Haast Music Publishers”, kuri leido Breukerio partitūras (W. B. skyrė didelę reikšmę fiksuotam muzikos tekstui, kadangi tai suteikia galimybę vis labiau gilintis į muziką, ją pergrojant daug kartų), ir organizuodavo festivalį “Klap op de Vuurpijl”. Dabar visa tai – kitų rūpestis. Liepos 23 dieną pasaulyje nutilo užkrečiamiausias džiazinis juokas. Ačiū už suteiktas geras emocijas, Willem Breuker, už pionierinius žygius Europos džiaze, puikų koncertą Vilniuje ir originalius įrašus. Visuomet liksi mūsų atmintyje ir grotuvuose. Ilsėkis ramybėje…

Video: Willem Breuker Kollektief

Žymos: Willem Breuker