Užrašai Birštono džiazo festivalio bukleto paraštėse (+ foto)
Nemunas pasidarė tikras storulis, krantus suplėšys. :) Birštonas pavasariškas, tykus ir tarytum neįtariantis, kad šiandien tapo Lietuvos džiazo sostine. Tiktai gatvės prie Kultūros centro kraštai tankiai nusmaigstyti automobiliais… Ir tai dar ne riba, rytoj bus daugiau. Plakatas su mineralinio vandens buteliuku, kurio šešėlis primena alkoholinio gėrimo taros siluetą – genialus ir žalias. Viduj šurmulinga, klausytojų kontingentas – atrodo, dar pagausėjęs ir atjaunėjęs, bet ištikimiausieji lieka ištikimiausi: labas, labas, sveiki, labas vakaras, oooo-kaip-seniai-matytas-kaip-gyveni?
Kovo 26 d. (penktadienis) 19 val.
DixXband - nespėjau… Atitinkamai, apie šio vakaro pasirodymą spręsti negaliu, bet puiku, kad apskritai yra kam kūrenti diksilendo tradiciją.
Arkadijaus Gotesmano kvintetas - Tribute to Jack DeJohnette. Panašu, kad Arkadijus Gotesmanas pastaruoju metu turėjo svarbesnių reikalų nei šio projekto repeticijos. Dima Golovanov, Juozas Kuraitis, Dovydas Stalmokas ir Eugenijus Kanevičius išspaudė daug neprasto vaško, tačiau jeigu jau projektas dedikuojamas vienam geriausių planetos būgnininkų, klausytojas-optimistas kreipia didžiausią dėmesį į būgnus, ir šiuo atveju – be reikalo… Norėjosi kūrybingesnės ritmo palydos, norėjosi didelio ir gražaus ritmo solo DeJohnette’o garbei, ir apskritai geresnio kontakto tarp lyderio ir saidmenų.
Artūras Anusauskas - Gražu, kai žmonės daro tai, ko trokšta. Anusauskui labai gera prie fortepijono vienam, o kai atlikėjui gera – klausytojai taip pat jaučiasi patogiai. Apšvietėjas Norvydas Birulis scenoje sukūrė romantišką prieblandą ir įžiebė mėnesieną ant dekoracijų… Skaidrus fortepijono garsas, svajingos melodijos, greitos gamutės – visas reikmenų moteriškiems „ak” išgauti arsenalas… Atsitiktinai pasažuose prasprūdo kelios natos, tačiau šiuo atveju tai neturėjo jokios įtakos bendram pozityviam nuoširdaus „user-friendly” muzikavimo įspūdžiui, ir likusią festivalio dalį Anusauskas praleido dalydamas autografus ant išpirktų naujojo albumo „Draugams” egzempliorių…
Klaipėdos bigbendas (vad. P. Tadaras), Monika Liubinaitė ir Steponas Januška – Klaipėdiečiai nuo neatmenamų laikų groja gerai ir karštai. Naujasis Tadaro bigbendas – klaipėdietiškas nuo pirmos iki paskutinės natos, turintis entuziazmo ir parako, draivo. Monika su „bratz” stiliuko suknele ir aukštais batais labiau krito į akį ir ausį kaip rokenrolo ledi negu džiazo, o Stepo Januškos „Feeling Good” (Anthony Newley, Leslie Bricusse) atlikimas atlaiko lyginimus su Michael Buble: labai švarus, gilus, natūralus ir neužmigęs ant laurų balsas…
Šiaulių bigbendas (vad. J. Cechanovišius ir R. Rančys) – reiktų patikslinti, kad šiame bigbende groja ne vien šiauliečiai. Prie fortepijono šiaulietis-vilnietis Povilas Jaraminas, prie būgnų – kaunietis Vladimiras Teluchinas, saksofonų sekcija – vilniečiai Rančys, Stalmokas, Kuraitis… Žodžiu, all-stars sudėtis, ir atitinkamai vertas Lietuvos rinktinės grojimas. Pasirodymo pikai – supervirtuoziška bopinė kompozicija su greitais sinchroniniais saksofonų pasažais ir Kristinos Svolkinaitės sudainuota džiazinė „Wonderwall” (Oasis) versija. Svolkinaitė svingavo kaip pats Paulas Anka (pirmasis šios aranžuotės atlikėjas), ir, nors tesitūra jai buvo žemoka, atliko šitą versiją su šarmu.
Kovo 27 d. (šeštadienis)
12 val.
Jungtinis Vilniaus ir Edinburgo (Škotija) kolegijų studentų projektas (vad. Vladimiras Čekasinas) – tikriausia, tai buvo pirmasis festivalio momentas, kurio metu radikaliai krito bufeto reitingai. Vladimiro Čekasino performansai tebemasina, ir tie patys, kurie kritikavo priešpaskutinį, priešpriešpaskutinį ir bet kurį kitą jo quasi-muzikinį akibrokštą, šį kartą vėl smalsiai įsmeigė akis ir ausis į sceną: Čekasno galima nemylėti, bet žinoti, už ką jį myli ar nemyli – privaloma. Karikatūriška pasakaitė apie miegančią karalaitę buvo labai miela, su minimumu forsuotų kulminacijų ir maksimumu gražių muzikinių momentų. Abiejų kolegijų studentai verti dešimtukų su pliusais. Šitos beprotiškos Čekasino keistuolybės visuomet suveikia, visuomet sužadina emocijas. O jaudinimas, berods, ir yra pagrindinė meno užduotis?
Arvydas Jofė – jaučiasi prie būgnų kaip su šaukštu prie stalo: labai namuose, jaukiai, buitiškai. Grojo prijungęs sintezatorių prie būgnų, tad vienumoje parūpino ir melodiją, ir hamoniją, ir ritmą. Viena vertus, toks jo išsidauginimas man žavingas, kaip ir jo grojimo stilius bei povyza, kita vertus – eksperimentas pasirodė nedaug nutolęs nuo galimybių tyrinėjimo stadijos, ir norėtųsi geriau sukomponuotos muzikos. Lietuvių muzikantai apskritai per mažai groja nesavo kūrybos, o galėtų…
Liudo Mockūno “NuClear” ir LMTA bigbendas – avangardinė muzika, kokią sukūrė šiam projektui L. Mockūnas – graži ir įtikinama tik tuomet, kai atliekama taip pat paprastai ir ekspresyviai, kaip neavangardinė. “NuClear” to pasiekti pavyko, LMTA bigbendui – ne visiškai, nors jo daugumą sudaro muzikai, toli gražu nesantys naujokai šiame stiliuje. Natūralią ir užvedančią minčių tėkmę keitė neaiškūs, varginantys epizodai. Nesu tikra, ar kiekvieną akimirką muzika iš tiesų atspindėjo autoriaus tikslą, tačiau toliau kurti stambioms sudėtims, rengti panašius projektus – prasminga ir būtina.
16 val.
Vitos Rusaitytės ir Skirmanto Sasnausko baladžių projektas „You’ ve Changed” – bijau eit į salę… Nežinau, ką dainuoja Vita Rusaitytė, kai neturi džiazinių pasiūlymų, bet jos balse vis stiprėja negeri estradiškumo simptomai… Būtų labai gaila, jeigu toji, kuriai dar neseniai buvo pranašauti dideli pasiekimai, galutinai nueitų estradinio dainavimo, į kurį ji šiuo metu jau įsuko, keliais. Koks bebūtų žanras, kokia bebūtų pasirinkta stilistika (kad ir šiuo atveju skambėjusios amerikiečių ankstyvų pop dainų quasi-akademinės aranžuotės), dainininkas neturėtų nusileisti prastam skoniui. Vita Rusaitytė – nedėkingoje padėtyje: neturinti nei tikrų konkurenčių, lygių jai patirtimi ir reputacija, nei tikro stimulo kovoti dėl vietos efemeriškoje scenoje tarp naujų jaunų vokalisčių. Tobulos sąlygos netekti formos.
Brus Sextet – atėjo švedai ir pagrojo džiazą. Mačiau, kai kas ir snūstelėjo, o aš taip atsigavau: kartais iki pilnos laimės nieko kito ir nereikia, kaip normalaus, profesionalaus, subtilaus ir užtektinai draivingo džiazo seksteto. Iki šios akimirkos tai – kokybiškiausias pasirodymas festivalyje.
20 val.
Kadri Voorand grupė (Estija) ir saksofonininkas Jussi Kannaste (Suomija) – reikėtų prisiminti visus giriamuosius epitetus, kurie dalijami neeilinių koncertų progomis… Kadri kuria labai gražias dainas. Gra-žias, šiuo atveju tai tikrai informatyvus ir taiklus žodis. Sunku ką nors pasakyti apie estiškus tekstus (išskyrus tai, kad jie skamba labai muzikaliai ir paslaptingai), tačiau tose dainose, kurios sukurtos anglų kalba, tekstas turiningumu bei emocine įkrova kone nustelbia muziką (o muzika puiki!) Atlikimas – tiek pat jaudinantis, kiek meistriškas. Ir visa ta negirdėta, savita, ypatinga, netradiciška muzika sukurta nesibaidant tikros džiazinės artikuliacijos. Gali būti, jos talento žiedas dar skeisis, bet jau dabar ji yra aukščiausio lygio profesionalė ir turinti stilių kompozitorė. Įsigijau CD ir noriu dar.
PASBORG’S ODESSA 5 (Danija-Lietuva) – ne tai kad obuoliui, slyvai nėra kur nukristi… Rezervuotos sienos, scenos laiptukai, visos stovimos vietos ir visa gulima asla priešais sceną. Manau, kitais metais bus rezervuotos ir lubos, jeigu klausytojai išras sau kokius nors Spider-meno čiuptuvus… Kaimyno alkūnė beveik mano ausyje, o jeigu ištiesiu bent vieną koją – įsmeigsiu kulną į kieno nors galūnę. Bet kas tie nepatogumai, kai atvažiavęs Stephanas!.. Tai yra ta ypatingoji, gyva muzika, kurią įrašas išblukina, o jos koncertinis atlikimas apstulbina visų pirma didžiule energine įkrova, ir tik po to – subtilesnėmis muzikinėmis kategorijomis. Nemanau, kad kada nors ateitų ta diena, kai persisotintųme šitų daniškų pasidraskymų. Jie yra nuostabūs visais atžvilgiais. Žemė dreba ir kraujas verda. Skiriu visus įmanomus „bravo”, kuriais tik galima permušti sužavėtos minios triukšmą…
DAINIAUS PULAUSKO GRUPĖ - nors buvo grota nauja programa, ansamblis skambėjo labai atpažįstamai. Galbūt, gerai pažįstantieji kolektyvą jau pasigenda stilistinių pokyčių, bet sunku nepastebėti, kad joks kitas Lietuvos džiazo ansamblis nepasižymi tokiu produktyvumu, nuoseklia diskografija ir nuglūdintu stiliumi. Tam tikra prasme Pulausko ansamblis – „Odessa 5″ priešingybė: danai daug laimi dėl spontaniškumo, tuo tarpu lietuvių džiazroko grupė – studijinė, traukianti kompozicijomis ir atlikimo tikslumu, o ne draivu. Laikau labai teigiamais Pulausko muzikos bruožais melodijų įsimintinumą, gana rafinuotas struktūras bei ryškias nuotaikas. Naujosios kompozicijos – tokios pat geros, kaip ir ankstesnės, būsimasis albumas – jau „privalomų turėti” lietuviškųjų džiazo opusų sąraše.
Kovo 28 d. (sekmadienis)
13 val.
Kauno bigbendas (vad. Skirmantas Sasnauskas) – po šviesaus atminimo Romualdo Grabšto mirties Kauno bigbendas jau koncertavo ne kartą, bet man asmeniškai tai buvo pirmoji nepraleista proga jį išgirsti vadovaujant Skirmantui Sasnauskui. Orkestras palaiko puikią koncertinę formą, sakyčiau, netgi ypatingai puikią – tarytum sudrausmintas nebylaus įsipareigojimo patvirtinti savo įkūrėjo nuopelnus. Taigi, kolektyvas – gyvas ir žvelgiantis pirmyn, estafetės perėmimas įvyko sklandžiai, bigbendiškojo Birštono džiazo festivalio kontekste kauniečiai išliko žanro lyderiai.
Remy Filipovitch (Remigijaus Pilypaičio) kvartetas (Vokietija) - man atrodo, niekas ir nepastebėjo, kad tai buvo vienas iš festivalio pikų, bet gerbiantiems bibopą ir intelektualiojo džiazo subtilumą šis koncertas turėjo įstrigti. Turėjo įstrigti ir tai, jog Remigijus Pilypaitis, sugrįžęs į Birštono sceną po dvidešimties metų, pagrojo tiesiog savo dabartinę programą, kokią būtų pagrojęs bet kur kitur. Jokios pompastikos, jokios ataskaitos apie tuos svetur praleistus metus – tiesiog atvyko ir pagrojo. Autentiškas bibopinis frazavimas, harmonija ir ritminiai piešiniai, manding, po Kauno bigbendo smūgio daliai publikos galėjo pasirodyti per reiklūs ir per tylūs, bet aš asmeniškai mėgstu tylią, reiklią ir tuo pat metu nuoširdžią muziką.
Latvijos džiazo orkestras Mirage (vad. L. Amontovas), Jolanta Gulbė ir Laimis Racenajis - ak, ta sena gera estrada… Štai estai mėgsta vadinti džiazu visokią elektroniką, lietuviai – avangardus, o latvių džiazo samprata tokia popstelėjusi… Aš mielai pasiklausyčiau, bet kai Jolanta Gulbė uždainavo bosa novą – nutariau, kad laikas pakelti bufeto reitingus. Gulbė dainuoja gerai, tiesiog bosa novą mano ausys toleruoja tik autentišką arba tik labai novatoriškai perdirbtą, bet tik ne tokią estradišką… Stiliaus neužskaitau, o meistriškumą – mielai. Bet einu į bufetą.
18 val.
Nicko Švarco ir Aurelijaus Ščiukos kvartetas (D. Britanija-Lietuva) – pjausto… Bliuzovai-rokavai… Jau nebežinau, kokias emocijas sukėlė ta muzika kitiems, bet manyje ji pažadino namų ilgesį… Ir nepaisant to, kad liko nepaklausyti dar du pasirodymai, vogčiomis apsidairę, ar mūsų dezertyrinis žygis nesulauks pasmerkimo, išnirome iš džiazo vandenų į gryno oro, pro langą bėgančių vaizdų ir Opus3 (tuomet dar transliuoto ir po 18 val.) krantą. Viskas. Bent jau mums – šventė baigėsi.
Kęstučio Vaiginio kvartetas (Lietuva-Turkija) – kitą dieną sužinojau, kad Vaiginis gavo Birštono Grand Prix. Liudininkai pasakojo, kad su turkų komanda Kęstui šį kartą sekėsi daug geriau nei prieš puse metų su kita sudėtimi Vilniuje. Pagarba Zigmui Vileikiui už gerą tradiciją skirti prizą nesulaukusiems keturiasdešimties. Kęstutis šito prizo, be jokių abejonių, nusipelnė!
Herbie Kopfo kvintetas SWILIT (Šveicarija-Lietuva) – šventai tikiu, kad viskas buvo gerai. Esu girdėjusi šio projekto ištakas, pirmuosius bandymus susigroti ankstesnių Herbio Kopfo atvykimų metu. Ir jau tie bandymai buvo labai geri, tad net neabejoju, kad festivalio finalą jungtinės šveicaro-lietuviškos pajėgos išpūtė, išklavišino, išdaužė ir išbosino deramai meistriškai. O aš tuo metu jau buvau Vilniuje, ir po džiazinės vonios pavasaris tapo pavasariškesnis.
Žymos: Birštonas jazz
sveiki,
sutinku su komentarais, kurie, manau, si karta buvo daug objektyvesni ir ivairesni nei pries 2 metus. Komentaru taktas (moteriskas :)) nezeidziantis atlikeju. Nieko nera apie jamm’us. Deja truko apibendrinimo, arba jo nebuvimas leidzia itarti kritusia festivalio kokybe (?) kai kam kritika (ne vien pagyrimai) praverstu.
I bufeta ejau per tuos pacius pasirodymus, kaip ir autore minejo… kai kas tik is bufeto kartais nueina i sale.
Jei galeciau ko nors paklausyti dar karta- tai butu Gotesmano ir Vaiginio pasirodymai. Pastaras vertas apdovanojimo.
sekmes!
geriau si komentatore nieko nerasytu, nes komentaru lygis labai zemas
Gerbiamas Jo, tokiu atveju redakcija laukia Jūsų tekstų. Rašykite mums adresu news@dotjazz.lt
to redakcja. deja as ne rasytojas, o skaitytojas bei klausytojas! ir perskaites si straipsni pamaciau nemazai neteisingu, arba gal labiau nemuzikantisku, neobjektyviu isvadu. pats klausiau si nuostabu festivali ir siame straipsnyje perskaites kelias nuomones, isvadas pastebejau susikirtimus tarp pomegiu ir elementaraus profesionalumo suvokimo.
Gaila, kad nerašote. Nuomonė apie muzika negali būti teisinga arba ne. Autorė išsakė savo subjektyvius įspūdžius, o komentarų erdvė yra skirta diskusijai, tad Jūs galite išsakyti viską, kas Jums šiame festivalyje nuskambėjo kitaip.
Mano kuklia nuomone – apie muziką negali būti „objektyvios“ nuomonės. Visada ji bus subjektyvi. Ir jei vienam patinka viena, kitam – kita, nereiškia, kad tas, kurio muzikinis skonis kitoks – nemokša.
Tautvydui-lithuanian
ačiū už nuomonę. Aš nemanau, kad festivalio kokybė būtų kritusi, nors ir manau, kad toli gražu ne visi verti dėmesio lietuviški džiazo projektai buvo parodyti. Apibendrinimų nebuvimą lėmė pasirinktas straipsnio formatas – komentarai bukleto paraštėse. Jam session pastaruoju metu man asmeniškai mažiau įdomūs (senstu ;) ), buvau tik viename, ir labai trumpai.
Jo
Nesiginu subjektyvumo, aš esu subjektyvi. Turiu tam tikrą džiazo klausymo patirtį, turiu aukštąjį muzikinį išsilavinimą ir dirbu susijusį su muzika (o ypač – džiazu) darbą. Tai nereiškia, kad mano žodžiai – koks nors neginčijamas faktas, bet aš jaučiuosi turinti teisę pasisakyti. :)
Birštono džiazo festivalis – tikrai nuostabus, tačiau jis yra nuostabus savo aura, atmosfera, o muzika ten skamba labai įvairi, ir verta, manau, kitokio aptarimo negu “oi, kaip gražu buvo”. Kažkas buvo labai gražu, o kažkas nuogais karaliais į sceną atėjo [mano subjektyvia nuomone].
labai malonu kad jauciates galinti komentuoti ir kritikuoti Lietuvos dziazo atlikeju pasirodymus, bet konkreciau kalbant siame straipsnyje jusu keleta konkreciu pastebejimu tiesiog prasilenkia su realybe! ar jus negalvojate, kad galite ka nors izeisti teigdama kai kurios dalykus, kurie yra neteisingi, o kartu ir nekompetetingai vertinami. Ateityje siulyciau jums nekritikuoti neigiamai tu dalyku ir tu sriciu apie kurias jus tiesiog neismanote! malonu , kad Lietuvoje auga dziazo kritikai, bet manau , kad geriausio Lietuvoje kritiko lygis toli grazu neuzauges iki, vadinkime, prasciausio Birstono festivalyje pasirodziuosio muzikanto! todel prasau dar karta nedemonstruoti savo charakterio, o jei jau komentuoji apie kazkoki pasirodyma blogai arba is neigiamos puses, buk zmogus isitikink ar tikrai tu esi teisus del to!
Manau, kad įsižeisti už tokią lengvą kritiką galėtų nebent tik kokie nors užkietėję fanai, dievinantys atlikėjus, bet ne patys muzikantai, kritiką vertinantys ne kaip papeikimą, bet kaip stimulą pasistengti. Kritikai tam ir reikalingi, kad įžvelgtų ne tik teigiamas, bet ir neigiamas puses. O vien tik teigiamai niekada nebūna. Ir be to – bet koks vertinimas yra subjektyvus ir teigti, kad neigiamai apie kažką atsiliepęs – neišmanėlis, tai parodyti, kad pats ne itin ką išmanai…
būtų labai malonu, jeigu jūs tuos mano suklydimus ir netiesą nurodytumėte konkrečiai – tuomet suteiktumėte man galimybę tobulėti. Juk aš netariau apie jokį atlikėją “blogai grojo” be jokių paaiškinimų. O jūs man priekaištaujate dėl neteisybės, tarsi aš kam nors dvejetą parašiau.
istrigo sitas pasisakymas: “Panašu, kad Arkadijus Gotesmanas pastaruoju metu turėjo svarbesnių reikalų nei šio projekto repeticijos. Dima Golovanov, Juozas Kuraitis, Dovydas Stalmokas ir Eugenijus Kanevičius išspaudė daug neprasto vaško, tačiau jeigu jau projektas dedikuojamas vienam geriausių planetos būgnininkų, klausytojas-optimistas kreipia didžiausią dėmesį į būgnus, ir šiuo atveju – be reikalo… Norėjosi kūrybingesnės ritmo palydos, norėjosi didelio ir gražaus ritmo solo DeJohnette’o garbei, ir apskritai geresnio kontakto tarp lyderio ir saidmenų.”
1. siame ivertinime teiginys kad Arkadijus turi svarbesniu uzsiemimu yra absoliuciai neismaneliskas! vien jau todel, kad mes su ta pacia programa iki Birstono turejom 9 repeticijas ir 4 koncertus. mums viskas buvo mintinai zinoma, koncerto metu nebuvo jokiu klaidu, visi pagrojo butent taip kaip norejo pagroti! nebent kritikei yra is seniau zinoma , kad Arkadijus, sakykim, nemegsta repetuoti, bet deje si karta taip nebuvo… kritike nepataike!!! ir is viso, is ko ji sprende , kad tai buvo nesurepetuota???
2. pasaulyje egzistuoja daugybe projektu atlikeju atminimui, kuriu tais instrumentais net negrojama! pvz. T. Monkui atminti yra bent keletas zinomu projektu be klavisiniu instrumentu, ir panasiai, kodel kritikei uzkliuvo butent kazkoks bugnu solo??? kodel atlikejas jos nuomone turi buti kazkam skolignas ar daryti pagal jos siaurus supratimo remus???
3. ka reiskia norejosi geresnio kontakto tarp solo ir saidmenu?? ar kritike isvis supranta kas tai yra kontaktas tarp solistu ir saidmenu? mes po koncerto dar uzkulisiuose kaip tik visi kartu padekojom viens kitam uz ipatingai pavykusias solo ir akomponimentus, nes tai pavyko igyvendinti 100%!!! Arkadijus kaip bugnininkas butent pasizymi tuo kad gali akomponuoti ypac laisvam stiliuje labai gerai, auksciausam lygyje, o dar pridejus Kaneviciu ir Dima pagrindas solistams tiesiog idealus. jei kritike taip parase as visiskai nesuprantu apie ka ji masto ir kokia jos kompetencija dziazo, o siuo atveju laisvo dziazo ansamliskume.
Mielas Juozai arba Dovydai,
visų pirma – kaip atlikėjai, esate sau daug subjektyvesni negu aš, kuri jus visus labai gerbiu ir mėgstu – tiek kaip muzikantus, tiek kaip žmones. Visa, ką pakritikavau šiame projekte – tiktai nepagrįstai statišką ir neįdomią būgnų partiją, nors Arkadijų aš irgi labai gerbiu.
Taip, yra daug tributų žymiems muzikams, kuriuose nenaudojamas to muzikanto instrumentas, tačiau čia – kiek kitas atvejis: tributą būgnininkui organizuoja būgnininkas. Taip Gotesmanas buvo jau pagerbęs Elviną Jonesą, gal ir kai kuriuos kitus būgnininkus. Jack DeJohnette, kaip tu pats paminėjai, yra puikus akompaniatorius, tačiau ne statiškas, ne pasikartojantis, ne mechaniškas, koks buvo būtent šiame kontekste Arkadijus. Koks bebūtų delikatus akompaniatorius DeJohnette`as, meistriškumo nepaslėpsi, ir bet kurio kito būgnininko duoklė pasaulio primai galėtų būti ambicingesnė…
Tuo metu Gotesmanas turėjo daug veiklos, įvairių projektų, ir, spėju, jei ir nepritrūko pačių repeticijų, trūko galbūt vidinio susikoncentravimo į būtent šią muziką. Likusioji ansamblio dalis buvo daug giliau įnikusi, ir visumoje tai buvo sėkmingas koncertas. bet būtų nenuoširdu tiktai paglostyti galvytes visiems ir neišsakyti prielaidos, kad [mano subjektyvia nuomone] lemiamą reikšmę muzikai šį kartą turėjo saidmenai, o ne lyderis.
jei ka mes net irasus kelis kartus perklausem, bugnininkas pagrojo tikrai labai graziai ir gerai ir pakankamai ambicingai!!! paakomponavo idealiai!!! ir manau to pilnai uzteko superiniam koncertui. ir as tame komentare puikus akomponiatorius sakiau apie Arkadiju, jei ka, nes butent Arkadijus tai daro super gerai! dar karta atidziai perskaityk pries tai rasyta komentara! ir beje, kaip atlikejai mes esame ir subjektyvesni ir objektyvesni, nes mes ir grojam, ir klausom. o tu tik klausai… susiokncentravimas i sia muzika beje is visu koncerte buvo 100% ir tai jautesi visiems!!! ir beje visiems muzikantams, kurie klausesi to koncerto!!! daug kas priejo prie musu po koncerto ir sake ko niekada nesako t.y. jus pagrojot nerealiai… vien prie manes buvo prieje gal 10 zmoniu ir taip sake. ir ne siaip zmones tai sake, o zinomi dziazmenai dalyvave ten. niekam tokiu pastebejimu kaip tavo net i galva nesove! beje kam is muzikantu, kurie girdejo ta koncerta parodau tavo komentara, visiems ima juokas ir ilgas juokas!!! taip kad tu nesupyk del to, bet ateity jei jau neigiama kryptimi rasai gerai apgalvok ka rasai, nes tai ka tu ten parasei yra nesamone!
Mielas Juozai arba Dovydai,
tebūnie taip, ir tebūnie jūsų koncertas – aukščiausias muzikinis everestas ever, ir tebūsiu aš vieniša savo nevisiškai teigiamame vertinime. Tačiau tavo noras, kad aš nerašyčiau, jau buvo vieną kartą išpildytas. Nerašiau daugiau negu metus. Kažkodėl nei vienas iš jūsų nepriėjote ir nepasakėte “kaip nerealu, kad nerašai, šaunuolė, taip ir toliau, neberašyk”, o dažnokai užklausdavot “ką dotJazzas? kodėl neparašai?”.
Šita erdvė gali vėl užmigti – lygiai taip pat, kaip ir atgijo, tad, kai rašai negatyviai apie kažką – irgi susimąstyk, ar tu kritikuoji kokį nors piktavalį veiksmą, ar savanorišką neapmokamą altruistinį darbą, kurį žmogus stengėsi atlikti nuoširdžiai ir neslėpdamas savo asmeninio įspūdžio. Kitą kartą, rašydama apie kurio iš jūsų pasirodymą, būtinai atliksiu visų salėje esančių muzikantų apklausą, ir pateiksiu jos ataskaitą – tai bus labai objektyvu ir nuobodu.
as nesakau, kad tai auksciausias everestas ever, bet tai tikrai nebuvo blogiausias kaip galima buvo suprasti is viso straipsnio. as tau niekada nesakiau kad nerasytum!!! tarp kitko dauguma tavo straipsnyje isdestytu minciu yra teisingos ir idomios, bet tik kad man istrigo butent musu koncerto aprasymas. su tuo tik nenorejau sutikti! Laima, viskas yra gerai, rasyk domekis, malonu kad yra tokiu zmoniu ir ju reikia, reikia ne taves vienos, o daugiau nuomoniu, butu bent 10 skirtingu straipsniu apie viena rengini, butu super. tik noriu tau patart tiesiog kai rasai neigiamai apie ka nors, visada pasverk viska ir labai labai apgalvok ar tai bus teisinga. suprask dar viena dalyka, kad tu esi praktiskai vienintele rasanti apie tai. kodel pop kulturoje uzsakomi straipsniai ir ten rasoma apie absoliutu suda(atsiprasant) labai graziai. todel kad dauguma zmoniu nesupranta kas yra is tikruju kokybiska, o kas ne. ir popsistai prodiuseriai tai zino, todel specialiai bruka savo ta “gera” nuomone. ir kas geriausia, kad daugelis zmoniu patiki! viskas daroma todel, kad sukasi dideli pinigai, viskas apgalvota iki smulkmenu! sistema ten veikia! o cia niekas neveikia. todel suprask viena dalyka, kad vien del to tavo kritika turetu buti bent siek tiek atlaidesne visiems, kurie ta daro is sirdies, kurie ta daro visa gyvenima ne del pinigu, o del idejos, nes jie gime tam, jie menininkai, o ne verslininkai! reikia dziaugtis kad tokie zmones apskritai yra cia, kad jie gyvi, kad kazka kuria.
Lietuviška džiazo ir apskritai muzikos kritikos situacija yra iš tiesų gana problemiška. Kaip teisingai pastebėjo Jo, kadangi rašančių mažai, jų žodis tampa per daug reikšmingas (tiksliau, sureikšmintas).
Kita vertus, be netobulų straipsnių neatsiras geresnių: blogi kritikai ir blogi muzikantai yra prielaida rastis geriems. Džiazo muzikantams buvo lengviau negu džiazo kritikams: besiformuojant džiazo tradicijai, Lietuvoje jau buvo gana stipri klasikos atlikimo mokykla, buvo iš ko mokytis. Kritikų situacija nedėkingesnė: tiek klasikos, tiek pop, tiek džiazo kritika yra fragmentiška, iškreipiama papirkinėjimo arba asmeninių draugysčių (juk kone kiekvieną kartą rašantysis yra asmeniškai pažįstamas su tais, apie kuriuos rašo). Bet didžiausia problema, ko gero, menka rašančiųjų kiekybė.
Labai teisingas Jo pastebėjimas – apie tokį festivalį, kaip Birštono, turėtų būti parašyta bent keletas įvairių straipsnių su nuomonėmis. Apie tai verta pagalvoti!