Kartais paskutinis kąsnis būna gardžiausias ir sultingiausias, bet dažnai nutinka ir taip, kad paskutinis kąsnis – jau atvėsęs, apdžiuvęs – ypatingai, jeigu vaišių buvo daug ir valgyta lėtai bei su pasimėgavimu. Dovanokite už šitiek neoriginalią maistinę alegoriją, bet paskutinioji „Vilnius Jazz“ diena tapo būtent tuo atvėsusiu, nebe ryte ryjamu, o neskubiai, iš pareigos kramtomu likučiu – vis dar maloniu, bet keliaujančiu į jau pasotintą, jau pakankamai šokiruotą neįprastais potyriais organizmą.

Paprasčiau tarus, pagrindinė ausadraskė, euforingas užsikaifavimas, nervų ištasymas bei išsitaškymas įvyko per „Vilnius Jazz“ japoniškąją bei britiškąją dienas. Tada buvo ko spygauti, prakaituoti ir nebežinoti, bėgti nuo šitos muzikos ar gauti ją. O paskutinioji diena – jau po kulminacijos, po visko – puotos likučiai, dar vienas atėjimas į tą pačią vietą, kur vyko kažkas galingai baksnojančio per jusles… Tačiau tai buvo diena, pagerbianti vietinius. Dar tai buvo diena, pagerbianti jaunimą. Dėl to ji yra labai svarbi ir verta kiek galima racionalesnio aptarimo.

Vilnius Jazz Young Power

Pradėjo šitą sąlyginai ramų užbaigimą „Vilnius Jazz Young Power“ – tradicinis „Vilnius Jazz“ jaunųjų muzikantų konkursas, kurio tikslas – atverti, atskleisti ir parodyti jaunuosius muzikantus. Ir jeigu pirmieji konkursai viso labo paeksponuodavo jaunimą, kurį senokai pažinojome ir jau girdėjome nekart, dabar jau pagaliau šio konkurso scenoje pasirodė dar viena paaugusi karta – mažai girdėta ir daug žadanti.

„Yo-Yo-Mo-Mo 4“: Gediminas Gefenas (fortepijonas), Simonas Šipavičius (saksofonas), Domas Žostautas (bosas), Dovilė Vaštakaitė (būgnai) nelaimėjo tik dėl to, kad varžovas buvo šiek tiek energingesnis ir labiau atliepiantis avangardinio džiazo festivalio dvasiai. Gediminas Gefenas pasižymi pagarbiu, vertu Čiurlionio menų gimnazijos auklėtinio, fortepijono lietimu. Jis žino, kur po klavišais paslėpti varpeliai, lyros ir angelų chorai, turi gerą fantaziją melodijoms ir, kadangi dar yra labai jaunas, romantiškos išvaizdos vyras, lyriškumas ir sentimentalumas labai tinka jam. Neturėdamas prietarų, koks turėtų būti džiazas, jis nuoširdžiai realizuoja natūraliai iškylančias idėjas, ir tai yra labai gražu. Jo kompanija – tokie pat natūralios saviraiškos, mielo ausiai ir teikiančio malonumą garso kūrėjai, puikiai besijaučiantys melodingame audinyje, kuriame visko yra kaip tik, reikalauja kaip tik tiek, kiek jie gali įdėti, kurstanti tiek, kiek jie gali degti.

„Yrinauda“: Dovydas Stalmokas (saksofonai), Paulius Volkovas (gitara), Mykolas Bazaras (kontrabosas), Gediminas Augustaitis (būgnai) laimėjo tik dėl to, kad jau paaugo, labai daug išmoko, ir iš daug žadančių jau persivertė į pažadus pildančius. Tai, ką jie atliko, buvo įdomi ir beveik suplanuota kompozicija. Nereikia manyti, kad laisvajame džiaze kompozicija yra būtinai nuobodi. Nuobodus kaip tik būtų braidžiojimas be krypties ir tikslo, o patys įdomiausi, veržliausi, netikėčiausi dalykai laisvajame džiaze susiję su galvos turėjimu ant pečių, repeticijomis, susigrojimu bei kompozicija – lygiai taip pat, kaip ir ne laisvajame. „Yrinauda“ – labai talentingų, atsakingų, netinginčių aranžuoti ir mokytis improvizuotojų tandemas, man patinka jų rimta ir kūrybiška prieiga, iš jų išauga galingi Lietuvos džiazo reprezentantai…

„In Search“: Juozas Martinkėnas (gitara), Nojus Jurkus (saksofonas), Paulius Adomėnas (boso gitara), Mantas Augustaitis (būgnai) nelaimėjo tik todėl, kad dalyvavo konkurse viso labo svečių vaidmeny – kaip praeitų metų finalininkai, dėl kai kurių narių išvykimo į užsienį negalėję sudalyvauti lemtingajame ture. Keista konkurso praktika nesulaukti per finalą tai vieno, tai kito kolektyvo (šiemet vėlgi viena grupė negalėjo dalyvauti), tradicija dovanoti smulkius prizus (vienas CD keturių asmenų kompanijai), nevikri apdovanojimo ceremoniją, į kurią neateina beveik niekas iš nepakviestų koncertuoti muzikantų smulkina konkurso reikšmę. Bet muzikinis rezultatas tuos nesolidžius nesklandumus nusveria. Grįžkime prie „In Search“.

Talentas ir ypatingos rūšies, „blatnas“ novatoriškumas nusipelno žodžių apie juos tokių pat išieškotų, kaip ir jų muzika, o tokių žodžių būtent šią akimirką neturiu nei burnoje, nei ant liečiančių klaviatūrą pirštų galiukų. Specifinis jų „soundas“ pervėrė mano ausis dygiom garsasrovėm dar prieš gerus porą mėnesių „Woo“ klube, ir į „Vilnius Jazz Young Power“ ėjau viso labo įsitikinti, kad kokybė, krentanti į ausis klube, išlaiko lygį ir didelėje scenoje, ir kad energija, nuo kurios permirksta klubo sienos, nepraranda savo esaties, įkurdinta erdvesnėje patalpoje. Projektas vertas karščiausių mūsų rekomendacijų – kaip galingai sukaltas, konceptualus ir patrauklus kūrinys.

Vilnius Jazz/ArtScape – finalinis atodūsis

Jaunimui konceptualumas pasiekiamas lengvai. Kai jie griebia kažkokį daiktą vien dėl to, kad jis įdomiai skamba – daro tai be pretenzijų ir specialios pozos, jeigu turi idėją – įkūnija ją su „pabandom“ smalsumu, renkasi ryškius būvius ir ryškius kalbėjimo būdus, ir visas tas žaidimas dera jiems, priverčia jais tikėtis ir mėgautis drauge su jais tuo, kaip dailiai pas juos muzikoje visos keistenybės sulipo.

Suaugusieji daro kitaip… Vytauto Labučio, Arkadijaus Gotesmano ir Eugenijaus Kanevičiaus trio atstovavo kažkokiai kitokiai, nelaisvai laisvojo džiazo rūšiai: tarytum juos būtų surakinęs įsipareigojimas būti originaliems, tarytum Vytautas Labutis pasiėmė laptopą tiesiog todėl, kad visame pasaulyje novatoriškieji muzikantai naudoja laptopus, tarytum Eugenijus Kanevičius paėmė boso gitarą į rankas tik todėl, kad mums yra mažiau įprasta jį matyti su gitara nei su kontrabosu, tarytum Arkadijus Gotesmanas pasikabino ilgą triukšmingą spiralę virš galvos tam, kad ji efektingiau atrodytų ir vizualiai primintų apie tai, kad čia vyksta „avangardas“. Tačiau kuo toliau vyniojosi eklektiškos įvairiarūšių fragmentėlių sekos, tuo mažiau ryšio jutau tarp jų, ir kuo garsiau sklido garsai, tuo labiau pasigesdavau veržlumo… Žinoma, nė akimirkai neįmanoma suabejoti ar suklysti dėl šių muzikų profesionalumo, tačiau šį kartą jų muzikavimas, lygtai pretenduojantis į idėjiškumą, rimtį ir novatoriškumą, man padvelkė fiktyvumu ir nelabai tvirtu tikėjimu, kur ir vardan ko turi suskambėti vienoks ar kitoks garsas…

„Grancso Realtime Collective“ iš Vengrijos galėjo tapti (ir tikriausia, daugeliui tapo) atgaiva bei efektingu, pilnatvišką finalo jausmą teikiančiu festivalio užbaigimu. Aš, deja, turėjau išvykti po pirmojo kūrinio. Per trumpas kelias kolektyvo muzikavimo minutes spėjau pamanyti apie juos kaip apie charizmatišką ir meistriškai tęsiantį akustinio free džiazo tradicijas ansamblį…

Tokie būtų vėlyvi „Vilnius Jazz 2009“ reziumavimai. Nors festivalis, kaip ir bet kuris stambus renginys, nebuvo lygus, iki dabar „Vilnius Jazz“ turi labai tvirtą ir įtikinamą koncepcinį karkasą, išlieka kryptingas ir išsaugantis savo kuoktelėjišką kreatyvinę dvasią.

Foto galerija

Žymos: Vilnius jazz