Kalbino: Simona Smirnova

Su Liudu kalbamės vasariškame LMTA Sluškų rūmų kiemelyje. Kalbamės apie kūrybą, muziką, idealus, svajones ir kelią. Kelią, kuris neišvengiamai būna kupinas pažinčių, atradimų, laimėjimų ir pralaimėjimų.

LIUDAS MOCKŪNAS – žinomas Lietuvoje ir Europoje saksofonininkas, multiinstrumentalistas, kompozitorius, moderniojo džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas.

Teatrališka muzikos kalba – individualus grojimo pučiamaisiais stilius, ištaigingas free džiazo, lyriškumo ir ekspresionizmo mišinys, perteikiamas neortodoksiškomis išraiškos priemonėmis. Daugelio konkursų laureatas, nuolatinis džiazo festivalių dalyvis, tarptautinių projektų iniciatorius, LMTA dėstytojas. Įgijęs ir džiazo, ir akademinį išsilavinimą, savo muzika tirpdo ribas tarp džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos.

Savo, kaip džiazo atlikėjo, karjerą pradėjote gana anksti. Debiutavote 1988 m. su Vladimiro Čekasino vadovaujamu moksleivių džiazo ansambliu. Nuo 15 metų nuolat dalyvaujate džiazo festivaliuose. Ar muzika ir džiazas buvo savaime suprantami dalykai Jūsų gyvenime?

Taip ir buvo. Mano tėvas yra muzikantas, ir lygiavimasis į jį vyko natūraliai. Jis grojo saksofonu „Oktavos“ ansamblyje. Namie visuomet girdėdavau džiazo įrašus: Johno Coltrane’o, Charlie’o Parkerio. Gal ir ne viską supratau, nes vaikystėje jie mane nelabai jaudino, tačiau tie įrašai buvo ir savotiškai formavo. Taip pat ir tėčio aplinka, jo draugai. Pas mus dažnai svečiuodavosi tėvo draugai Petras Vyšniauskas, Dainius Pulauskas, Skirmantas Sasnauskas… Mano tėvas irgi baigė tuometinę Muzikos konservatoriją V. Čekasino klasėje. Viskas vyko labai natūraliai. Aš nelabai ir turėjau kitokių minčių.

Bet ar nebuvo pasvajojimų apie ką nors kita, ne muziką?

Kaip vaikui, žinoma, buvo. Pamenu, nuvestas į B. Dvariono muzikos mokyklą, nenorėjau ten mokytis. Tačiau tėvai nevertė, tik skatino. Ilgainiui tapo aišku, kad mano polinkiai yra būtent tokie. Ir tie metai B. Dvariono mokykloje buvo išties smagūs. Pakliuvau pas savo pirmąjį mokytoją V. Čekasiną. Jis įžiebė ugnelę muzikai. Vėliau lydėjo ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Taip pat – amžiną atilsį A. Doveika. Tai buvo tie žmonės, kurie labiausiai prisidėjo prie mano meilės muzikai įžiebimo.

Vis tiek vaikai dažniausiai neišvengia akimirkų, kai nebenori muzikuoti. Ar taip yra buvę?

Būdavo ir taip, tačiau V. Čekasino sukurta aplinka buvo labai kūrybinga. Mes daug grodavome, koncertuodavome su vyresniąja karta: V. Labučiu, A. Jofė, O. Molokojedovu, G. Laurinavičiumi. Ir taip visą laiką. Mes važinėdavome kartu koncertuoti. Tai buvo ne tik muzika, bet ir visas gyvenimas, aplinka. Visas mokymosi procesas vyko kūrybiškai. Nuo pat mažų dienų jau šį tą sugebi, esi įtraukiamas į bendrą muzikinę veiklą. Iš V. Čekasino ir perėmiau nuostatą, jog improvizacija yra kūryba, jokiu būdu ne kopijavimas.

Po studijų LMTA išvykote studijuoti į Kopenhagą. Kokie įspūdžiai iš ten? Ar nebuvo minčių pasilikti?

Žinoma, buvo visko. Visų pirma, išvažiuota buvo laiku. Kaip ir visi jauni žmonės, buvau sutrikęs: ką gyvenime daryti ir kaip? Buvo aišku, kad esu muzikantas, tačiau koks muzikantas noriu būti? Ir tie klausimai buvo pakibę ore. Naujos erdvės ir nauja aplinka kitoje šalyje yra labai naudinga, tai geras postūmis. Tu susitelkti ties savimi, gali vėl pradėti dirbti. Į tave žmonės žvelgia naujai, ir tu pats gali taip į save pažvelgti. Visiems jauniems žmonėms rekomenduočiau tai patirti.

Kitas dalykas, jog patekau į puikią terpę. Tuo metu buvo labai gera Danijos muzikantų karta, kurie šiuo metu yra žymūs muzikantai visame pasaulyje. Ir man teko laimė mokytis su tokiais muzikantais kaip Jakobas Anderskovas, Stefanas Pasborgas. Nesvarbu, kokioj šaly, vis tiek egzistuoja muzikantų kartos. Kartais ateina stiprios kartos, kartais – tuštesnis laikotarpis. Turbūt laimė, kad atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Jums tenka nemažai koncertuoti pasaulyje. Daug koncertuojate visoje Europoje. Yra tekę groti JAV, Kinijoje. Su kokiais muzikantais tenka susitikti? Kokia vyrauja atmosfera, aplinka, nuotaikos kitose šalyse?

Viskas labai priklauso nuo to, kur tu esi. Jeigu lyginti Niujorką su Vilniumi, tai nėra ką čia ir lyginti. Tačiau yra pasaulio miestų, kurie tokie pasaulyje tik keli, ir taip jau yra. Mes gyvename mažoje šalyje. Bet jeigu lyginsime provincijos miestą su Vilniumi, tai žinoma, Vilnius bus didesnis kultūros centras. Iš principo, pasaulis mažėja. Aš pritariu minčiai, kad jau nelabai svarbu, kur tu gyveni, svarbu, kas tu esi ir kaip priimi informaciją, kad nestovi vietoje. Žinoma, buvimas Niujorke ar Paryžiuje labai paskatino imtis veiklos. Manau, kad labai sveika nuvažiuoti porai metų į Niujorką „pasikrauti baterijų“, nes ta energija, kuri sklinda iš didmiesčių, labai įkvepia. Tačiau tikrai vienokia energija yra didmiesčiuose, kitokia – mažesniuose miestuose, ir ji nėra nei geresnė, nei blogesnė, ji tiesiog kitokia.

Kalbant apie erdves ir inspiracijas kitose šalyse, reikia pasidžiaugti, kad turėjau labai geras galimybes, kurias suteikdavo mokykla, kai mokiausi Danijoje. Vieną kartą per semestrą buvo organizuojami teminiai seminarai. Pavyzdžiui, į Afrikos muzikos savaitę būdavo kviečiami geriausi atlikėjai iš Afrikos… Brazilijos savaitė, Argentinos savaitė, Irano savaitė, bossa, tango, vokalo savaitė… Tai labai praturtina studijas.

Esate daugelio tarptautinių projektų iniciatorius. Kodėl tiek daug jėgų ir laiko skiriate iniciatyvoms, įvairiai visuomeninei veiklai?

Grįžus į Lietuvą, pirmiausia norėjosi įgyvendinti tai, ką buvau matęs ten. Idėjas, susijusias su visuomenine veikla. Galvojau, ką galima būtų padaryti, kad būtų geriau mūsų džiazo bendruomenei. Kad atsirastų džiazo klubas ar bent jau scena. Apskritai, kad Lietuva turėtų bent tris tikrus džiazo klubus. Čia tokia svajonė… Gali būti netgi ne klubas, tiesiog koncertų vietos. Tai ir buvo pagrindinė idėja, nes to trūksta ir šiandien.

Bet juk judame į priekį?

Po truputį judam. Nuo praėjusio lapkričio su Lietuvos džiazo federacija surengėme dvidešimt du koncertus. Daugiausia grojo lietuviai, bet buvo ir muzikantų iš kitų šalių. Mūsų požiūris nėra lokalus, tačiau prioritetas teikiamas lietuvių muzikantams. Idėja – suteikti sceną lietuvių muzikantams bei lietuvių ir užsieniečių jungtiniams projektams. Išjudinti tą vietinį kontingentą, įtraukiant ir jaunimą. Kalbant paprasčiau, siekiamybė yra tiesiog scena, kurioje būtų galima pagroti ir įgyvendinti aukšto lygio projektus.

Kalbant apie asmeniškai Jūsų inicijuotus tarptautinius projektus, ar galima būtų išskirti artimiausią? Labiausiai įsimenantį?

Kalbant apie tokius projektus, galima išskirti kelias grupes, kuriose ir aš esu lyderis. Buvo tokia grupė „Toxikum“, kurios, deja, nebėra, bet yra grupė „Megaphone“ su išlikusiu „Toxikum“ muzikantų branduoliu: Marcas Ducret, Stefanas Pasborgas, Paulis Brousseau. Šis kvartetas turbūt ir bus artimiausias, kuriam aš rašau, kuriame kartu grojame. Taip pat „Copenhagen Art Ensemble“, „Revolver trio“ ir nemažai kitų projektų.

Turbūt nesiimate darbų ir projektų, kurie nebūtų artimi ar svarbūs?

Taip, žinoma. Norisi daryti tai, kas įdomu. Kai darai kokį nors darbą be intuziazmo, jeigu tau tai nepatinka, tai nesuprantu, kam to reikia. Dėl pinigų?.. Taip, galbūt. Tačiau ta satisfakcija, mano akimis, yra būtina. Darbas, kurį tu dirbi, turi patikti, o ne būti dirbamas sukandus dantis.

Turbūt Jums ne paslaptis, kad esate vadinamas Lietuvos džiazo ambasadoriumi. Kaip vertinat tokį apibūdinimą?

Aš nemanau, kad tai yra kokia nors tiesa. Jį tiesiog kadaise kažkas priklijavo, kaip etiketę priklijuoja prie butelių.

Tai galima nulupt? (Juokiamės.)

Tai kad… (patyli) nenusilupa turbūt.

Tai nelabai artima ir priimtina šioji etiketė?

Apskritai etiketės – toks dalykas… Mano akimis, yra rimtesnių dalykų, kuriuos žmonės tam tikra veikla užsitarnauja, o tokie populistiniai pasakymai nieko nereiškia. Nežinau, kodėl mane vadina džiazo ambasadoriumi. Yra daug didesnių šios muzikos ambasadorių nei aš. Čia turbūt labiau susiję su ta visuomene, kurioje gyvename. Nenorėčiau lyginti, bet etiketę užklijuoti labai paprasta. Juk aplink yra labai daug netikrų dalykų. Visokie realybės šou, internetinės erdvės. Sakau tiesiai, tačiau virtualios erdvės pasaulyje viskas labai sąlygiška. Visi pavadinimai ir titulai sąlygiški. Žinoma, yra tikrų dalykų, kurie užsitarnaujami, o yra ir tai, kas prilipdoma ar prisilipdoma.

Tai šioji etiketė Jums nereikalinga?

Nemanau, kad ji reikalinga. Ir kalbant apie pagrįstumą, tai aš nesu kokia nors žvaigždė. Darau savo darbą, ir tiek. Gal tam tikroj terpėj esu žinomas žmogus, bet vėlgi tai nėra kas nors… Aš nesu Herbie Hancockas (šypsosi). Tikriausias ambasadorius turbūt buvo GTČ trio. Nors tas kolektyvas nebeegzistuoja, bet jį užsienyje atsimena. Vyresnės kartos kritikai žino, kad tai kolektyvas, įėjęs į istoriją. Galbūt dar istorija parodys, kas iš mūsų ambasadorius. Bet galų gale, koks skirtumas. Ne apie tai juk kalbame. Apie muziką, apie meną turime kalbėti.

Ką Jums reiškia laureato vardas, premijos? Ar laimėjimai ir nominacijos skatina toliau judėti kūrybiškumo keliu, ar atvirkščiai – leidžia akimirką sustoti? Koks Jūsų santykis su viešu įvertinimu?

Tai labai reikalinga. Įvertinimas bet kuriam kūrėjui yra labai reikalingas. Galima apsimetinėti ir sakyti, kad „manęs tai neliečia, aš į tai nekreipiu dėmesio“, bet tai yra įvertinimas to, ką tu darai. Taigi man tai yra malonu ir įkvepia. Kodėl ne? Tai ir yra būtent tie momentai, kai jauti, kad kai ką padarei, kad kai kas į tave atkreipė dėmesį.

Gal galėtumėte išskirti patį didžiausią savo laimėjimą?

Ne, man jie visi savotiškai brangūs. Jie visi skirtingi. Galbūt Danijoje tai buvo pirmasis įvertinimas už „Toxikum“ kompaktinį diską. Tai buvo pirmas profesionalus įvertinimas, – kai jauti, kad už darbą. Mes išties kelerius metus sunkiai dirbome prie to albumo. Ir įvertintas buvo būtent tas darbas, kurį nuveikėm, o ne kokia nors abstrakcija. Taip pat brangūs ir lietuviški įvertinimai.

Esate apibūdinamas kaip multiinstrumentalistas. Kas verčia ieškoti naujų raiškos būdų? Naujų technikų?

Man atrodo, kad žmogui natūralu nuolat ieškoti. Mano atveju, tai daugiau praktika, darbas su instrumentu. Alternatyvių technikų ieškojimas ir naudojimas taip pat. Šiandien tai nėra joks naujas dalykas. Tai tiesiog instrumento valdymo dalis. Kalbant apie saksofoną, vėl galima pasakyti, kad nauja – tai senos galimybės, iš kurių atsiranda nauja kalba. Tą dažnai galima pasakyti apie free džiazą. Jau yra susikūrusi nauja kalba, kuria kalba daugelis muzikantų, ir jie susišneka tarpusavyje. Tas pats džiazo standartų variantas. Visi žino temą. Ir kinas su lietuviu gali groti, ir amerikietis su australu. Tai yra kalbos dalykai. Tai yra kalbėjimas bendra kalba. Taip kalbama ir apie alternatyvias technikas. Yra kompozitorių, kurie rašo, naudodami šias technikas. Čia panašu į kalbų mokymąsi. Taip, reikia mokėti kalbą. Yra viena kalba – bebopas, yra kita kalba – alternatyvių technikų; mikrotonai, kvartonai, polifoniniai garsai ir begalė kitų.

Ar visi saksofonininkai turėtų ieškoti kuo daugiau raiškos būdų? Ar toleruojate ir standartinį pateikimą bei sprendimus?

Aš viską toleruoju (juokiasi). Svarbiausia, kad būtų įdomu ir logiška. Čia yra individualus žmogaus kelias. Mokyklos gali tik parodyti kryptis, duoti impulsą. O tų kalbų gali būti labai daug. Pažiūrėkit, kiek pasaulyje kalbų. Įdomu, kad ir lingvistika rodo, jog visos tos kalbos turi kitą, savitą ritmą, kitokią frazavimo logiką.

O ar muzikantui privalu domėtis ir dar kuo nors? Ar muzikantui reikia skaityti, domėtis filosofija, filologijos mokslais, matematika? Ar užtenka visiškai panirti į muziką bei instrumento valdymą ir galimybes?

Čia nieko nauja nepasakysiu. Reikia domėtis daugeliu dalykų, viskuo, kas patinka. Žinoma, kad reikia kuo daugiau žinoti. O dėl muzikos… dabar galiu palyginti tris institucijas, kuriose mokiausi. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir LMTA, buvo tokia problema – mus mokė akademinės muzikos istorijos, bet nebuvome mokomi džiazo, roko istorijos. O čia irgi yra sava istorija, kurią reikia žinoti. Ir atvirkščiai, mokydamasis Danijoje, pamačiau, kad daugelis ten nežino pasaulio muzikos istorijos. Gal ir žino kokias nors nuotrupas… Tai tokie kraštutinumai, kurie kaip švytuoklė –į vieną pusę, į kitą… Daugelis mūsų katedros studentų žvelgia į muziką gana siaurai. O muzikos reikia klausyti labai įvairios ir visokios.

Platus požiūris apimtų ir menų sintezę, kūrybos įvairovę. Jums yra tekę dirbti su kinu. Su kokiais menų sintezės projektais yra tekę susidurti?

Yra tekę daryti tokių eksperimentų. Vienam trumpam filmukui kurti muziką. Mūsų muzika buvo panaudota ir šokio teatrui. Tai nebuvo tiesioginis darbas spektaklyje, tiesiog paimti ir panaudoti mūsų kūriniai. Manau, kad mano muzika gana teatrališka. Tos nuotaikos iliustratyvios. Manau, muzika turi atitikti kokias nors nuotaikas. Turi veikti nuotaikų kontrastų principas. Tai turi būti daugiau negu natos.

Kartu su „Copenhagen Art Ensemble“ yra tekę nemažai dirbti su šiuolaikinio šokio šokėjais. Tai daugiau improvizaciniai projektai.

Taip pat aktyviai bendradarbiaujame su literatais. Tai poezija, muzika, improvizacijos… Tai labai įdomu. Vyksta performansai su dailininkais. Man patinka dirbti, kai visa yra kaip gyvas organizmas. Su skaitovais labai įdomu dirbti. Jie labai įvairiai jaučia pulsą. Dirbame pagal tą patį principą, kaip ir su muzikantais. Žinoma, su skirtingais žmonėmis skirtingai ir dirbi. Su kai kuriais turi pasirengti iš anksto, su kai kuriais gali iš karto kurti, čia ir dabar. Šokėjų taip pat labai įvairių būna. Su kai kuriais reikia rengtis, nes jie negali improvizuoti, ir tai absoliučiai suprantama. Pats juk renkiesi žaidimo taisykles.

Koks Jūsų požiūris į idealus? Ar jie egzistuoja Jūsų gyvenime ir kaip veikia?

Manau, kad tai labai svarbu. Reikia turėti idealų, ypač mokantis. Jie tiesiog privalo būti, nes žmogus privalo kuo nors sekti. Tačiau svarbu, kad nenorėtum tapti tuo, į ką lygiuojiesi. Kartais tai labai plonytė riba, jungtis, kurią sudėtinga nukirpti. Jeigu tos jungties nesugebi nukirpti, tu nebejudi į priekį. Sustoji ties vienu. Ties viena knyga, ties vienu kompozitoriumi, ties vienu kūrėju… Tu privalai mąstyti plačiai. Vėl prisiminkime liestą temą apie platų matymą. Jeigu žiūri tik siaurai, tai siauras ir būsi. Tu turi įsigilinti į tam tikrą dalyką, kad jį galėtum išties pažinti. Mes analizuojame kūrėją, muzikantą. Mes turime jį ištyrinėti, kad susipažintumėm. Tai vėlgi kalbos mokslas. Bet vėl sakau, kad kai jau žinai jį, nereikia bandyti persikūnyti. O skubėti kirpti ir eiti toliau. Ir paskui ateina tas momentas, kai nebereikia milijono idealų. Imi tiesiog viską truputėlį plačiau matyti. Imi kurti ką nors sava. Iš principo tas pat vyksta ir mokantis. Turėdamas idealų ir iš jų ko nors išmokęs, turi galvoti, ką gali padaryti. Galbūt tą patį dalyką gali traktuoti savaip. Apie tai visą laiką reikia galvoti, nes, būdami tikri improvizatoriai, ne plagiatoriai, turime nepamiršti improvizacinės laisvės.

Gal turite idealų ne tik muzikos pasaulyje?

Kai buvau mažas, mama dažnai vesdavosi į teatrą. Man labai patinka teatro erdvė. Teatruose labai patinka groti.

Norėčiau sugrįžti prie minties apie platų mąstymą ir domėjimąsi viskuo. Skirtingais gyvenimo tarpsniais rūpi įvairūs dalykai. Vaikystėje namie girdėdavau daug džiazo, bet jis manęs nejaudino. Į džiazo muziką atėjau per roką. Daug kas keitėsi, kai mokiausi, ir tai nelabai siejosi su tuo, ko klausiausi: sunkiojo metalo, Jimy’o Hendrixo. Esminis lūžis įvyko, kai atradau Stingo albumą „Bring on the night“. Nuo tada viskas pasisuko į „džiaziškenę“ pusę.

Ar yra žmonių, kuriems esate ypač dėkingas už savo kelią į džiazą?

Pirmiausia esu dėkingas savo mokytojams V. Čekasinui, amžiną atilsį A. Doveikai ir visiems, kas mane įkvėpė. Čia jų labai daug. Esu dėkingas ir Ch. Parkeriui, ir J. Coltranui (šypsosi). Ir aplinkai dėkingas.

Koks yra ego ir kūrybiškumo santykis? Ar įsivaizduojat kuriančią individualybę be ego?

Visų pirma džiazas – improvizacinė, itin sociali muzika. Ir šis aspektas labai svarbus. Mes grojame su žmonėmis, ir visada taip turi būti. Bet ką ir bet kur atliekant. Aš netikiu „solistais“. Aišku, akademinėje muzikoje aiškiai pasiskirstoma: yra solistas, yra koncertas fortepijonui ir orkestrui. Bet iš tikrųjų yra kitaip. Tai –bendras dialogas, kontroliuojamas solisto ar dirigento. O štai improvizuodami mes visi esame atsakingi už bendrą rezultatą. Tai labai socialu. Ir čia „solistų“ negali būti. Žinoma, kiekvienas žmogus turi savo ego, ypač kūrėjas, bet muzikoje tu esi tik ansamblio varžtelis. Žinoma, turi galimybę daug ką kreipti savo linkme, bet visi kiti irgi turi turėti šią teisę. Jeigu tiki savo kolegomis, jeigu tau yra gera bendrauti, ir kolektyvas socialus, tada ego problemos nelieka. Ir jeigu kuo nors abejojama, tai labai greitai gali pasireikšti. Jeigu vienas varžtelis sukasi ne tuo pačiu greičiu, viskas ima strigti.

O ego, arba kitaip, principus, turėti svarbu. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad šita muzika, kurią grojame, nėra diktatorių muzika. Tai yra asmenybių sąjungos darinys. Žinoma, priklauso nuo situacijos. Tu gali groti solo ir vienas, čia jau kitas dalykas.

Bet pakovoti su ego vis tiek kada nors tenka?

Aš tai vadinu ne kova, o darbu. Žinoma, būna situacijų, kai susirenka žmonės, ir jie iš pusės natos vienas kitą supranta, bet dažniausiai visiems kolektyvams reikia padirbėti drauge. Čia kaip šeima. Tu turi suprasti, ko kitas nori ir kaip kas mąsto, kad judėtum bendro skambesio ir ieškojimo link.

Toji muzika, kurią atliekate, ar labiau reikalinga jums patiems ar klausytojui?

Būsiu banalus pasakydamas, kad be klausytojų mes esame niekas. Tačiau ir pataikauti nereikia. Kitaip tai nebeįdomu ir tau pačiam, ir klausytojui. Tikras klausytojas labai greitai tai pajaus.

O ar daug Lietuvoje tokių tikrų klausytojų?

Manau, kad taip. Pažiūrėkit, festivaliai pilni žmonių. Kalbant klausytojo ir atlikėjo santykių tema, visada kyla klausimas, kiek tu tiki tuo, ką darai. Jeigu nors truputėlį abejoji pats savimi, tai tu nesujaudinsi ir klausytojo. Ir atvirkščiai, jeigu tu labai įsigyveni į tai, ką darai, tai gali suintriguoti net tokios muzikos neklausantį klausytoją. Tai yra energetika. Kaip ir aktorius, tu turi tik išėjęs į sceną, nuo pirmos akimirkos, nuo pirmo judesio, garso, įtraukti į tai klausytoją. Čia negali likti jokio falšo.

Žinoma, egzistuoja ir kompromisas. Vakar mes su A. Pabarčiūte ir Birute Mar grojome tokiame dvare. Darėme tai, ką paprastai darome, stengėmės tai atlikti gerai. Tačiau turi išlikti atsakomybė ir suvokimas, kur tu esi. Didmiesčiuose gali „varyti“ be jokio kompromiso, o mažesnėse vietose, provincijose, turi neatbaidyti klausytojų, – kad jie ateitų ir į kitus kultūrinius renginius. Kad jų susidomėjimas augtų, o ne kristų dėl tavo radikalumo. Bet kokiu atveju privalai tikėti tuo, ką darai, ir pasitikėti žmonėmis, su kuriais tu tai darai.

Kaip reaguojate į kritiką?

Gera ir pagrįsta kritika yra labai reikalinga. Deja, kritika Lietuvoje nespėja paskui muzikos raidą, ir tos kritikos labai trūksta. Kritika yra tam tikras laimėjimas, nes į tave atkreipia dėmesį. Šioje rinkoje tai labai svarbu. Lietuvoje ne tiek reikšminga, bet, žiūrint plačiau, svarbu, nes yra tiek muzikos, kad reikia kaip nors atsirinkti. Tai padaryti buvo daug paprasčiau prieš penkiasdešimt metų, o dabar pasaulyje atsirado tiek džiazo mokyklų, jos kasmet išleidžia labai daug profesionalių, gero ir vidutinio lygio muzikantų. O tokių muzikantų pasaulyje labai daug.

Gera kritika yra vertinga – tokių specialistų, kuriais tu tiki, kurių pavardės yra svarios, kurie vertina objektyviai ir išmano savo darbą. Iš tokio kritiko gauti įvertinimą – tai laimėjimas muzikantui. Nesvarbu, geras jis bus ar blogas, svarbus jau tai, kad į tave atkreipė dėmesį. Nepagrįsta kritika yra labai blogas ginklas.

Jūs esate tiek šiuolaikinės akademinės, tiek džiazo muzikos atlikėjas. Kokios savybės skiria šių dviejų polių muzikantus? Ką turi akademinės muzikos atlikėjas, ko neturi džiazo atlikėjas, ir atvirkščiai?

Aš norėčiau, kad tų polių nebeliktų. Atrodo, muzikos pasaulis bando jungtis, tad tų polių nebeliks. Yra daug akademinės muzikos muzikantų, kurie sugeba labai įdomiai improvizuoti. Ir atvirkščiai, yra džiazo muzikantų, kurie atlieka įvairią muziką. Gali būti įvairių nuomonių, kiek tai gerai. Bet vis dažniau kompozitoriai kuria žinodami, kad muzikantai skuba ir geba improvizuoti. Yra daug neužrašytų dalykų, ir tokių kūrinių daugėja.

Visi skuba improvizuoti, ir ribų nebelieka?

Klausytojui jokio skirtumo, ar tu improvizuoji, ar groji iš natų. Čia jau mūsų virtuvės klausimai. Jeigu aš esu eilinis klausytojas, tai einu į koncertą ir noriu gauti satisfakciją. Man nėra svarbu, ar tai improvizuota muzika, ar ne. Aš noriu reginio, noriu peno sielai. Taigi mūsų tikslas ne improvizuoti ar groti iš natų, o daryti tai logiškai, įtikinamai ir emocionaliai. Yra gera muzika, yra bloga, o stilius – čia jau ne tiek reikšmingas.

Nuo 2004 m. dėstote LMTA. Kokia, Jūsų akimis, didžiausia šiandienos džiazo katedros studentų stiprybė ir kokia silpnybė?

Sunku pasakyti, nes vėlgi yra tos studentų kartos. Yra grupės, kurios ateina jau kartu, iš vieno bendro draugų rato. Tokios grupės iškart stipriai veikia visą darbą, bendravimą. Kas yra akademinis gyvenimas? Tai turbūt ir yra studentų, o ne dėstytojų gyvenimas. O genijai išlenda visur. Pažiūrėkit, koks V. Ganelino fenomenas. Iš kur toks atsirado Sovietų Sąjungoje? Iš niekur… Iš savęs. O akademijos vaidmuo yra labiau patariamasis. Tu turi perduoti žinias ir išugdyti profesionalų muzikantą. O artistiškumas jau priklauso nuo individualybės.

Ar mūsų nacionalinė džiazo mokykla galėtų būti mokykla kitoms šalims?

Pirmiausia reikėtų klausti, ar mes turime tokią nacionalinę mokyklą. Ji dabar dar tik formuojasi. O kalbant apie atskiras asmenybes, – taip, yra labai stiprių dėstytojų, pas kuriuos galėtų atvažiuoti „Erasmus“ studentai. Bet yra labai daug kitų problemų: bazės, patalpų (pažiūri į pilkuosius Sluškų rūmus), kurios jau seniai supelijusios. Turbūt visi dėstytojai čia baigsime su astmom. Studentai juk išeis, o dėstytojai ir liks tarp tų pelėsių. Tokios darbo sąlygos (patyli) labai prastos. Jau nekalbant apie instrumentų kokybę. Gaila, nes kaimynai, netgi ne Danija ar Švedija, o Talino muzikos akademija, turi kuo puikiausias sąlygas. Naujas pastatas, reikalingi instrumentai, ir… bent jau sienos nesupelijusios bei garso izoliacija. Bet šie dalykai taip pat užgyvenami per laiką, turbūt. Pas mus sprendžiami truputėlį lėčiau. Kad tik išsispręstų. Galima šiek tiek ir pakentėti. Svarbu, kad išsispręstų. Kad džiazas apskritai nebūtų paskutinėje vietoje. Kad džiazas savo „sūrio gabalą“ irgi gautų.

Ar galima būtų čia išskirti stiprų lietuvišką identitetą?

Aš netapatinčiau to su lietuviais. Visur yra gabių žmonių. Yra žmonių, kurie tiesiog negali neišlįsti, negali negroti, negali nekurti.

Noriu užduoti turbūt kiekvienam kūrėjui svarbų klausimą – tai kas vis dėlto Jus laiko? Kas maitina? Ne paslaptis, kad kiekvienam ateina atoslūgio laikai. Kas tomis akimirkomis padeda nesustoti?

Meilė muzikai. Kitaip čia ir būti negali. Mano akimis, groti yra didelė laimė, o tavęs dar ir klauso. Aš tą laimę scenoje išgyvenau ne kartą. Laimė jaustis ten, kur tu priklausai.

Ko palinkėtumėte žmonėms jų kūrybos kelyje?

Daryti tai, kas tau patinka. Ir tai daryti sąžiningai. Aišku, bus momentų, kai bus labai sunku, kai rizikuosi daryti tai, kas tau nepatinka. Atsilaikyti. Tiktai taip gali išgyventi ir GYVENTI.

Šaltinis: Literatūra ir menas