Kiek laiko gyvuoja džiazas pasaulyje? Beveik šimtmetį ar daugiau? Kiek įvairiausių džiazo muzikos atmainų atsirado per tą laiką? O gal greičiau kiek muzikos porūšių jungia šis terminas? Diksilendas, svingas, bebop, cool, hard bop, free, fusion, smooth, eksperimentinis… Galima būtų vardinti ir vardinti. Ir skiriasi jos tarpusavyje kaip diena ir naktis. Tiek skambesiu, tiek ir paskirtimi. Tačiau išlieka tas pats pavadinimas – džiazas.

Laisva improvizacija ir džiazo muzikantai – esminiai šiuos muzikos porūšius vienijantys elementai. Be improvizacijos neįsivaizduojame jokio džiazo. Taip pat daugiau niekas kitas negrojo ir negros šios muzikos, tik džiazo muzikantai, nesvarbu, kokios kilmės, odos spalvos ar pažiūrų jie būtų. Ir dar nereikėtų pamiršti džiazo muzikos gerbėjų, klausytojų, tokių pačių laisvų, atvirų ir kūrybingų, kaip ir patys muzikantai. Nes argi sustabarėjęs, nepaslankus, naujovėmis nesidomintis žmogus galės išklausyti ir nepasmerkti kito žmogaus, galbūt keistas, bet naujas, originalias mintis, išsakytas muzikinių ir ne tik garsų pagalba?

Naujovių ir netikėtų iššūkių ištroškusi publika renkasi į Vilnius Jazz festivalio koncertus. Daugiausia atviras sostinės jaunimas ir patyrę festivalio veteranai, gerai numanantys, kad organizatoriai nenuvils tikrųjų džiazo gurmanų. O gal net išdrįs nustebinti viena kita staigmena.

Du japonai ant scenos: saksofonininkas ir pianistas – be iš anksto užsibrėžto tikslo, be natų ar kompozicijų, grynas free džiazas. Tik pavienės tylios trumpos melodijų nuotrupos plačioje „laisvų“ garsų „jūroje“. Klausai ištempęs ausis (akustinių instrumentų skambesys nevargina), kas kartą vis dėlioji garsus ir melodijų nuotrupas į bendrą kūrinį, o muzikantai vėl viską sumaišo. Taip ir vykstą žaidimas tarp muzikantų ir klausytojų. O gal tai tik santūrus užsieniečių muzikantų pokalbis? Gal jie tik tarpusavyje kalbasi, dalinasi mintimis, idėjomis. Gal klausytojas čia visai nereikalingas? Tarsi visas veiksmas vyktų mažame japoniškame namuke ant ežero kranto, pamiškėje. Ir tokia mintis kyla klausant japonų atliekamo džiazo. Nors jie irgi groja solo – o kas tai? Ar padrikos mintys likus vienumoje, ar kalba, skirta klausytojui? Kaip turėtų būti sunku likti nesuprastam! Tačiau vis tiek rizikuoja, kaip filosofai ar mokslininkai, atradę naują, neįtikėtiną idėją! Rizikuoja, tikisi, kad tarp šimto bus bent vienas, kuris supras, įvertins naujovę. Ir atsiranda.

Kita pora – japonai iš Niujorko. Kita ir muzika, nors tokia pat nesuvokiama, neaprėpiama. Elektrinė gitara ir mikrofonas vokalui prideda garsumo visam atlikimui. Be keistų garsų atsiranda ir erzinantis „per garsiai“. Nepastebimai susigūži kėdėje. Smalsumą slopina nepatogumas ausims. Pripranti laikui bėgant. Tada sutelki dėmesį į veiksmą scenoje. Nes veiksmas vyksta. Mažas emocijų spektaklis, atliekamas vokalistės, akomponuojamas elektrinės gitaros ir jos specialiųjų efektų. Pasipila japoniški (o gal ir kitos kalbos) žodžiai, tokie pat nesuprantami, kaip ir muzikos garsai. Tačiau jų suprasti net nereikia. Vaizduotę užpildo vokalistės reiškiamos emocijos: garsais, žodžiais ir veiksmais. Nemalonu jos klausytis, dar bjauriau į ją žiūrėti. Skausmas, pasibjaurėjimas, siaubas, liūdesys, baimė, panika, nusivylimas liejasi nuo scenos į žiūrovų sąmonę. Baisus muzikantų pasaulis, sunkios jų mintys. Ir stulbinantis efektas – šis raiškos būdas taip pat turi savo gerbėjus. Naujoviškumas, o gal atvirumas, tiesmukiškumas traukia klausytojus, žavi ekspresyvumu.

Bet gal aš šaunu pro šalį? Gal nėra čia jokių emocijų, jokio pokalbio, tik gryna muzikos raiška. Muzika dėl pačios muzikos. Kūryba dėl kūrybos. Vienintelis tikslas – atskirti materialų pasaulį nuo kūrybos, nuo muzikos. Tik ieškojimai. Greičiausiai apgraibomis, be aiškaus užsibrėžto tikslo. Vien nuojauta, kad kažkas dar turi būti be žmogaus, be Žemės, be išmatuojamos Visatos.

Žymos: Vilnius jazz