Tekstas: Laima Slepkovaitė, nuotraukos: Žydrūnė Dubickaitė

Rudeniop džiazo pabiro dosniai… šiais metais – itin intensyviai, itin veržliai… Nenuobodu buvo iki „Vilnius Jazz“. Bet, nepaisant neįprastai gyvo šių metų rudens džiazinio konteksto, avangardinis festivalis išliko ryškus ir konkurencingas – išskirtinė, stilinga kreivų lapų puokštė rudeninio sezono marginyje.

K. Vaiginis – D. Pashkevich “Theory Garden”

Kęstutis Vaiginis buvo toks pat virtuoziškas, techniškas ir stropus, koks jis būna visuomet, tačiau šį kartą ausį rėžė keistas nepamatuotas individualizmas… Kam kviestis tokius muzikantus, kaip Deniss Pashkevich, Fulvio Buccafusco, Elfa Zulham, Madars Kalninsh, jeigu scenoje jiems tepavedama atlikti vaikišką akompaniatorių užduotį? Tema, ilgas projekto lyderio solo blankaus monotoniško akompanimento fone ir temos sugrįžimas vadinamas ne kompozicija, o jam session muzikavimu. Tiesiog gaila matyti scenoje keturis nuostabius muzikantus, nuolaidžiai atliekančius tokią kuklią funkciją… Džiazas nėra apie egocentrizmą, džiazas yra apie bendravimą. Čia net neturi būti sąvokos „akompanimentas“ – iš viso!

Kęstutis Vaiginis kuria puikias melodijas, ir jeigu nepalaikytų jų užbaigtomis, pratęstų jose eskizuotas idėjas, paverstų jas tikromis kompozicijomis – tuomet pilnu balsu galima būtų prabilti apie Kęstutį Vaiginį kaip įvykusį kompozitorių. Kol kas tebegirdžiu virtuozišką muzikalų saksofonininką su dailiu garsu, gražiomis melodijomis ir talentu prisivilioti gerus muzikantus į kompaniją. O iš perspektyvaus jaunuolio amžiaus lyg ir išaugta…

Seto įspūdis buvo smarkiai pagerintas pora Denisso Pashkevichiaus kompozicijų. Joms taip pat galima išakyti priekaištų: „avangardinės“ įžangos atrodė kiek pritemptos, efektingiausiuose epizoduose pernelyg raiškiai jautėsi kitų šiuolaikinių saksofonininkų įtaka, tačiau jos, skirtingai negu Vaiginio, buvo skirtos iš tiesų penkiems muzikantams, leido išgirsti kiekvieno iš jų meistriškumą, kreipėsi į jų individualybes. Todėl rezultatas buvo gerokai gyvesnis, ir penkiaguba energijos srovė pažadėjo, kad toliau festivaly viskas bus gerai.

Yuri Honing Wired Paradise

Ansamblio prasminis, raktinis balsas – saksofonininkas Yuri Honing, spalva – du gitaristai Stef van Es ir Paul Jan Bakker, nepakartojamai savitai, natūraliai įliejantys į garsų kokteilį antgamtinius savo elektroninius radinius… Manau, daugelis vietinių eksperimentuotojų būtų linkę kiekvienu tokiu radiniu mosuoti kaipo tokiu, visiškoje tyloje, kol pabostų… o jiedu, matyt, nebrangina jų tiek , kad manytų juos esant vertus puikavimosi. Prašmatnius, negirdėtus tembrus jie kukliai įpina į bendrą muziką, ir ji nuo to įsikrauna neįprasto, fantasmagoriško būvio. Šį smarkų efektą dar sustiprina ritmas – nekintamai stabilus, nenukrypstantis, skaitmeniškas ir masyvus, galingas… Būgnininkas Joost Lijbaart ir boso gitaristas Maark Haanstra nuo pirmo iki paskutinio garso išliko nepaklaidinamai tikslūs, ir tame girdėjau didingą technokratišką grožį.

Po biso publika atsistojo… Aš nieko prieš, tai buvo pelnyta ovacija, bet kodėl ji nesistojo kitiems, dar įspūdingesniems atlikėjams?.. Apie juos turėsim progą šnektelt kiek vėliau…Apibūdinimo „Wired Paradise“ kuriamos muzikos stiliui tektų ieškoti tarp roko rūšių ir porūšių – jeigu jau užsikrėstume desperatišku noru žūtbūtinai įvardinti stilių. Tačiau stilius yra apibendrinimas, o „Wired Paradise“ yra savitumas. Tai – ne džiazas, bet džiazinio vitališkumo apkrėsta muzika, didžia dalimi sukomponuota, tarytum korėta, paliekanti progų spontaniškiems blyksniams.

Žymos: Vilnius jazz