Tekstas: Laima Slepkovaitė, nuotrauka: Žydrūnė Dubickaitė

Spalio 9-13 dienomis nutiko “Vilnius Jazz” festivalis. Jis visuomet būdavo pirmuoju prabudimo po vasaros atostogavimo akordu, tokia aštria disonansine fanfara, kuri klykė, kad štai mes vėl džiazuojame, ir tuoj pasipils visa sauja festivalių. Dabar viskas kitaip. Dabar “Vilnius Jazz” sukvietė ne badaujančius, ne išsiilgusius spontaniškos atmosferos, o gyvenančius šiokį tokį pastovų džiazinį gyvenimą klausytojus bei muzikantus. (Prisiminkime reguliarius džiazo įvykius “Woo”, o taip pat pavienius renginius…) Todėl ir festivalio patirtys – grynesnės, tikresnės, galbūt. Kai kurie momentai buvo labai gražūs, kai kurie – išvedantys iš kantrybės. Festivalis buvo nelygus, ir šiais metais pilnatviškai, radikaliai atskleidė visas pagrindines savo savybes: gerąsias ir blogąsias, kurios yra pastovios, neatsitiktinės ir vertos aptarimo.

Nustebinkite mane, nustebinkite!

Pasivadinai grybu – lįsk į krepšį, o jeigu iškeltas tikslas organizuoti avangardinį festivalį, būtina stebinti. Deja, šiais metais “Vilnius Jazz” nesuteikė nei vieno šoko ir publikos išvaikymo efektyvumo rodikliai liko beveik nuliniai. Tačiau vis dėlto “Vilnius Jazz” programa kaip visuomet išieškota, ir tas nustebinimo reikalavimas yra išpildytas ne šoko, bet gana netikėtų malonumų forma.

Pavyzdžiui, vienas tokių malonumų – Jonathono Haffnerio (saksofonas, JAV) ir Daliaus Naujokaičio (būgnai, JAV) kvartetas su Juozu Milašiumi (gitara) ir Vyčiu Nivinsku (kontrabosas). Eidama į šį koncertą, aš laukiau kokio nors destruktyvaus perfomanso arba labai garsios meditacijos, arba valandinės kompozicijos su keliolika griozdiškų kulminacijų – žodžiu, ko nors negero arba esančio už mano estetinio priimtinumo diapazono ribų. Bet ne… Jonathonas Haffneris yra stilingas muzikas – vienas tokių, kam nebūtina žerti be perstojo bopines girliandas, norint įrodyti, kad jis moka groti. Vaikinas supranta, apie ką improvizavo Colemanas ir Coltrane`as, aiškiai žino, ko nori ir kaip tai pasiekti. Dalius Naujokaitis, instinktyviai išdaužydamas būgnus, buvo gera pora asketiškam saksofonininkui. Jis turi platų išraiškos arsenalą, puikų humoro jausmą ir labai gerą, karštą, agresyvų dūžį. Milašius ir Nivinskas dalyvavo kaip saidmenai – ir jie tapo aktyvūs, teikiantys impulsų, saidmenai, mokantys ir norintys groti kito muziką kaip savo.

Be jokio dirbtino bandymo “išsivaduoti iš rėmų” ar pedantiško taisyklių laikymosi Haffnerio-Naujokaičio tandemas sukūrė gaivų ir tuo pačiu labai amerikietišką setą. Vis dėl to, ir avangardiniame džiaze juodų šaknų jautimas, svingo kalbos mokėjimas, yra viena pagrindinių, t. y. pagrindinė vertybė.

Tų “juodų šaknų” galima buvo ieškot su klausos aparatu Vladimiro Tarasovo (būgnai) ir Joelle Leandre (kontrabosas, Prancūzija) pasirodyme, ir vis viena nerasti. Jų duetas gyvena pagal kitus dėsnius. Žanras, kuriam jie atstovauja, galbūt nėra džiazas. Galbūt, tai yra tiesiog toksai kreatyvas, kuriam turėtų būti vietos šiuolaikinės akademinės muzikos festivaliuose, bet nėra, ir todėl tokia muzika atranda prieglobstį ir gerbėją džiazo festivalyje, kas visiškai nėra blogai.

Simpatiški trumpi dialogai auginami iš skirtingų grūdelių, kuriuose, lyg ląstelės DNR, užkoduotas kiekvienos improvizuotos miniatiūros charakteris. Publikai labai patiko, ir tos akimirksninės simpatijos priežastis yra tradicinis ir lengviausiai suvokiamas koncerto formatas: duetas improvizavo neilgus dialogus, kurie buvo išdėstyti kontrasto principu – tai pati maloniausia ir visuomet veiksminga formulė, ypač tuomet, kai tai išpildoma muzikaliai, nepritrūkstama idėjų, o finale laukia koncerto dalyvių pagausėjimas. Būgnai, kontrabosas, poetas (Kerry Shown Keys, JAV), kitas kontrabosas (Vytis Nivinskas) – jų sambūris buvo keliantis šypsnį gerąja žodžio prasme, ir svarbiausia, šis jau Fluxus pakvipęs momentas nesitęsė per ilgai, tad išliko skanus iki paskutinės gaidos.

Paprastai nedžiazas džiazo festivaliuose erzina, bet grupė “Kruzenshtern i parochod” iš Izraelio (koncertavusi “Havana Social Club”) susuko tokią karuselę, kokiai ryžtųsi netgi ne kiekvienas džiazmenas. Jie groja eklektiškas, žvėriškų kontrastų būdu sugretintų mažų gabaliukų dėliones… Pats principas nėra labai jau prasmingas, ko gero, ir ilgainiui tampa netgi nuspėjamas, bet… jis veikia – dėka visagalės muzikantų charizmos.

Ir dar vienas reiškinys, patenkantis į “netikėtumų” kategoriją, kurio tikrai nerasčiau kitais keliais, jeigu jo nebūtų “Vilnius Jazz” programoje – japonų saksofoninis kvintetas SJQ. Džiazas-nedžiazas, bet jų muzika yra suręsta labai mielai: šiek tiek minimalizmo ir imitacinės polifonijos, daug aleatorikos ir pagrindinis išraiškingumo svoris – stereoefektuose (kurie kuriami judant erdvėje) bei žaidime garso dinamika. Kadangi šioje japonų saksofonininkų brigadoje visi yra ausoti, techniški ir nuoširdūs, jų “eksperimentai” suveikė, bet tai nėra eksperimentai tikra to žodžio prasme. Tai ne naujos, o jau labai senos priemonės, ir Lietuvoje visi šie efektai jau yra išrodyti nuo-iki. Panašu, kad Matsumoto Kenchini, Tachibana Hideki, Fujiwaka Daisuke, Yoshida Ryuichi ir Kimura Masaya šitą dviratį atrado patys, iš naujo, ir nuoširdžiai mėgaujasi garsų kombinacijomis, kurias tokiu būdu įmanoma padaryti. Kitoje situacijoje klausant tokios muzikos galima ir numigti, bet čia ir dabar jų muzikavimas “užkabino” ir patraukė…

Jeigu šiame “Vilnius Jazz” buvo kažkokių atsivėrimų arba bent daužymosi į paskutinių muzikinių atradimų paribius, tai turėjo įvykti Charleso Gayle`o trio koncerte, kurį sunku bandyti komentuoti. Kažką praleidau.
Lietuviškojo flango prezentacija

Kiekvienas džiazo festivalis Lietuvoje turi savo numylėtinių-veteranų, kurie groja jame kasmet arba beveik kasmet. Iš šiemetinių dalyvių į “Vilnius Jazz” favoritų kategoriją patenka Dalius Naujokaitis ir Juozas Milašius, apie kuriuos kalbėjome kiek anksčiau, ir Dainius Pulauskas bei Liudas Mockūnas, šiais metais užpildę savo projektais tris koncertines pozicijas.

“Baltic Jazz Trio” – ne visiškai taiklus vardas lietuvio (Dainius Pulauskas), esto (Toivo Unt) ir latvio (Maris Briezkalns) sąjungai, nepaisant to, kad baltiškas temperamentas yra vienas įsimintiniausių jos bruožų. Derėtų sakyti, kad tai yra “Dainius Pulauskas Trio” – pagal analogiją su “Dainius Pulauskas Group”, kadangi jis groja lygiai tokią pačią pulauskišką muziką, kokią pristato garsusis fusion ansamblis – melodingą, grakščią ir preciziškai sukomponuotą.

Pulauskas ir neturėtų būti kitoks – daugelį metų vadovavęs drausmingiems ansambliams pianistas negali staiga pamesti galvą ir pradėti draskytis kaip Naujokaitis. Bet, kita vertus, sugrįžimas prie akustinio fortepijono yra labai radikalus posūkis. Kaip seniai mes esame girdėję tokį skoningą lietuvio improvizavimą fortepijono solo. Dvigubos tercijos buvo ne visos tobulai išartikuliuotos, bet visumoje nepagedusi per daugelį sintezatoriavimo metų Pulausko pianistinė technika paliko tokį palaimingą įspūdį, kokį sukelia mamytės sriuba po mėnesio maitinimosi pusfabrikačiais.

Kada paskutinį kartą Lietuvoje girdėjome įprastą, normalų tradicinį fortepijoninį džiazo trio? Va va, saksofoninių trio, kvartetų, džiazroko ansamblių ir netgi bigbendų yra, o kaipgi trio? Tikriausia, nuo Gintauto Abariaus laikų tokios prabangos mūsų kraštuose nerasta – o ir kam, kai klubuose netgi fortepijonų nėra? Būtų smagu, jeigu Dainius Pulauskas tęstų šitą akustinį projektą ir įrašytų jį, kaip įrašo visus vertingiausius savo projektus – bent jau vardan pliusiuko Lietuvos džiazui “yra ir fortepijoninis trio”.

Kvartetui “Saga” jokie tokio pobūdžio pliusai nešviečia, saksofonas (Liudas Mockūnas), fortepijonas (Dima Golovanov), būgnai (Marijus Aleksa) ir kontrabosas (Vytis Nivinskas) yra pati įprasčiausia džiazo ansamblio sudėtis Lietuvoje, tačiau “Saga” savo stiliumi nėra panaši į kitus išoriškai artimus ansamblius. Išleidę pirmąją savo meditacijų plokštelę su Andre Pabarčiūte, dabar jie groja su Dima, ir vietoje meditacijų ėmė kurti tokias kompozicijas, kuriose, kaip ir sėkmingiausiuose debiutinio albumo takeliuose (sukurtuose Liudo), esama groove`o, apčiuopiamų, įsimintinų intonacijų, aiškaus naratyvo ir galingo energetinio užtaiso.

Nebūtų nieko bloga, jeigu po “Sagos” pasirodymo eitume visi namo ir tiesiog sugrįžtume pirmadienį paklausyti Charleso Gayle`o – malonumas buvo pilnatviškas, ir visai nebūtina buvo jį atskiesti abejotinos meninės vertės spontanišku kakofoniniu bardaku (laiku neatvykus Charlesui Gayle`ui, publika buvo pavaišinta Vilnius Jazz All Stars jam session).

Kitas L. Mockūno projektas, festivalio atidarymo puošmena, LMTA bigbendas aiškiai tobulėja ir groja kur kas įtikinamiau negu prieš pusę metų Birštone, bet “Vilnius Jazz” informacinių pranešimų išpūstas teiginys, jog mokyklinis kolektyvas sugrįžta į Čekasino bigbendo pozicijas, atrodo lyg švelnus blefas… Labai gerai, kad bigbendas gyvena viešą gyvenimą – išnykus LRT bigbendui, kažkas turi užpildyti Vilniaus bigbendo nišą, kažkas turi groti… Šią nišą gali užpildyti arba LMTA bigbendas, arba Independent Artists Ensemble – naujasis bigbendas, suburtas Kęstučio Vaiginio. Jie turi repertuarus, labai gerus muzikantus, ambicijų groti nestandartines, sudėtingas programas. Tetrūksta dviejų esminių dalykų: aistringo romano tarp vadovo ir džiazmenų (iki šiol vadovavimas netgi džiaze Lietuvoje suvokiamas labai tiesmukai) ir savito stiliaus, kurį apibrėžtų šis tas daugiau negu repertuaras… Kol kas tai deja nebūdinga nei vienam iš Lietuvos bigbendų…
Grėsmingoji invazija

Kiekvieno džiazo festivalio programoje trokštame matyti stebuklingą trijų raidžių derinį “JAV”. Ten, pinigų ir didelės politikos šalyje, į kurią tuoj pat galima bus lengvai nuskristi ne jokios vizos, apsilankyti “Blue Note” klube ir grįžti atgal, gimė ir tebegimsta tas džiazas, kuriuo maitinasi Lietuvos, Japonijos, Prancūzijos, Italijos, Danijos, Rusijos, Indijos ir visų, visų kitų šalių džiazas, kur jis bebūtų grojamas…

Kai prieš festivalį kalbėjomės su “Vilnius Jazz” organizatoriumi Antanu Gusčiu, jis pažymėjo amerikiečių dominavimą Europos džiazo festivaliuose kaip negatyvų reiškinį… Neva amerikiečiai užima rinką ir skatina Europoje aklą amerikietiško džiazo mėgdžiojimą. Ir vis dėlto jis pats kviečia amerikiečius, ir vis dėlto programos “vinys” yra ne SJQ ir ne Haffnerio-Naujokaičio kvartetas, ne “Saga” ir ne Baltic Jazz Trio, o Davido Murray`aus kvartetas ir Charleso Gayle`o trio, kurie, A. Gusčio teigimu, atstovauja gerajai, nekomercinei Amerikos džiazo scenai. Ar šie muzikai yra kažkas kita negu Marsalių, Jarrettų, Garrettų karalija? Pagal honorarų dydį – taip, pagal meninį principingumą ir muzikos emocinę įkrovą – tikrai ne. Amerikiečių invazija džiazo sferoje mums atrodo sveikintina ir būtina, kaip prancūzų ir rusų baleto gastrolės visame pasaulyje.

Davido Murrey`aus “Black Saint” kvartetas paiso taisyklių. Delikačiai ir minkštai, mandagiai ir užburiančiai rusų dramos teatro erdvę užtvindė svingas – toks neskubus, be menkiausių XXI-ojo amžiaus isterijos ženklų, koks jis buvo ketvirtajame dešimtmetyje. “Black Saint” nedaro įvykio iš to, kad jie groja: jokios pozos, jokių specialių “navorotų”, “koncepcijų” ar “eksperimentų”. Modernias harmonijas ir savitas intonacijas persmelkęs archainis svingas, o gaivios muzikinės idėjos ramiai sutelpa temos-solo-temos struktūroje. Krito į ausis Davido Murray`aus saksofono garsas (jeigu japonai naudojo deindividualizuotą, išgrynintą klasikinį garsą, tai Murray`aus formuojamas tembras – nesupainiojamas, kaip balso), taip pat pianisto Lafayette Gilchristo improvizacijos (akivaizdžiai inspiruotos Th. Monko, ir nemenka dalimi – Herbie Hancocko) – būtina paklausyti jo autorinių projektų, o kulminaciniu tašku (jeigu tokių derėtų ieškoti pasirodyme, kuris nuo-iki teikė didžiausią įmanomą estetinį malonumą) tapo Davido Murray`aus solo improvizacija bosiniu klarnetu. Tokios tobulos grandininio kvėpavimo technikos, tokios paslankios slaptos polifonijos ir apskritai tokio išradingo, emocionalaus ir tauriai virtuoziško solo daugiau šių metų festivalyje nebūta.

Pardon, kažkas panašaus tikrai galėjo būti įvykę Charleso Gayle`o koncerte. Išgirdau bisą – spėjau įsitikinti lyderio charizma, radikaliu muzikinės kalbos aštrumu, Gayle`o saksofono garso skvarbumu ir entuziastinga publikos reakcija. Deja, to negana platesniems apibendrinimams. Tikėsime bisu ir manysime, kad įvyko kažkas nuostabaus.
Patys blogiausi jam session…

“Vilnius Jazz” iki šiol labai įsikibęs į savo įprastinį “formatą”, tačiau galbūt vertėtų lanksčiau imti kurti programą ir netgi netekti niekam nebereikalingos ir šiemet apskritai suklastotos naktinės savo dalies, jam session…

Džemai buvo absoliutus fiasko… “Neringos” kavinėje nesusirinko nei žmonių, nei muzikantų, “Havana Social Club” sočiai užteko “Kruzenshtern i parochod” koncerto, o “Tamstos” vakaras tapo nesusipratimu, kurio tikrai galėjo ir nebūti. “D`Orange” koncertas iš tikro ne “Vilnius Jazz” koncertas. Galiausiai, išėjo taip, kad “Vilnius Jazz” pasisavino koncertą, kuris nėra tikra jo programos dalis, o “Tamsta” faktiškai neatsilygino už “Vilnius Jazz” reklamą – blogiausias nesusitarimo pavyzdys, kokį galima sugalvoti…

Galbūt, “Vilnius Jazz” būtų kuo puikiausiai pavykęs ir be jam session? Norint organizuoti jam session, reikia investuoti tiek pat pastangų, kaip ir organizuojant koncertą. “Woo” pirmadieniai įrodė, kad geri jam session Vilniuje yra įmanomas dalykas, bet jeigu “Vilnius Jazz” afterparčiai nesiklijuoja, galbūt galima apsieiti be jų arba atrasti jiem kokią nors radikaliai naują formą?

Išmintinga tezė pabaigai

“Vilnius Jazz 2008”, manyčiau, pavyko, ir buvo ne prastesnis negu pernai, jeigu pamiršime tai, jog niekam nė karto nepavyko išvaikyti publikos. Visi koncertai buvo labai atraktyvūs, bet tai ko gero ne stagnacijos, o naujų tendencijų pasekmė – kūrėjai nori atsigręžti į klausytoją, klausytojas nori suprasti kūrėją. Tatai aktualu ir akademinėje muzikoje: jau nyksta menininko, iškilusio virš minios, vaizdinys, menininkas, nors išlieka”virš”, jau kelia sau tikslą suteikti kažką tai miniai. Tikslą “būti (ne)suprastam” pakeitus tikslu “atrasti būdą perteikti” publika nebegali išsilakstyti, kadangi ji nėra verčiama suprasti nesamas prasmes, ji kviečiama gauti…